Rugsėjo 7 dienos lietingą rytą, Kryžių kalne, išvydome daugybę piligrimų pasiryžusių eiti kasmetiniame, tarptautiniame trijų dienų žygyje organizuojamame vysk. Eugenijaus Bartulio. Šiemet šios dvasinės kelionės tema „Turėkite tikėjimą Dievu. (Mk 11, 22)“. Išties šiemet šis piligriminis žygis buvo lyg nešamas ant Viešpaties rankų. Savo kelionę pradėjome Šv. Mišiomis ir susitaikinimo sakramentu atiduodami visą savo džiaugsmą ir skausmą, kaip auką ant altoriaus.

Žygio metu oras buvo permainingas, todėl nebuvo lengva. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios jaunimas žygiavo eisenos priekyje, šviesos vaikai spinduliavo, šypsojos ir iš širdies giedojo, taip drąsindami žygyje kitus piligrimus ir vienas kitą. Pirmą vakarą galėjome džiaugtis visų dalyvių prisistatymais, giesmėmis, žaidimais ar kitais išradimais. Vėliau dėkojome Dievui už nuostabią dieną, pilną įvairiausių įspūdžių, draugų šypsenų ir ryžto keliauti šią kelionę.

Antros dienos rytas prasidėjo Šv. Mišiomis, kad sukauptumėme jėgų toliau keliauti ir taip pasitikėdami Dievu nešti savo gyvenimo kryžių. Ši diena manyčiau buvo sunkiausia iš visų, ne tik atstumo ilgumu, bet ir ištvermės išbandymas. Sunku tikriausiai buvo visiems, pūslės ant kojų dar labiau vargino, bet šviesos vaikai neprarado tikėjimo, pasitikėjimo ir humoro jausmo. Kaskart kai pasidarydavo sunku, pokštaudavo apie kitoje stotelėje laukiančius šašlykus arba kojų masažą.

Kelyje visus palaikė nuostabūs žmonės, kurie laukė piilgrimų su priskintais obuoliais ar sultimis, tai nuostabus patyrimas, kad mumis rūpinasi. Mes įveikėm ir šį atstumą! Atėjo vakaras, nuostabus nuostabus. Prie arbatos puodelio pasakojau jaunimui istorijas apie skautų ištvermę, apie keliones ir įvairius nuotykius. Vėliau aktyviai jungėmės į vakaro programą pilną žaidimų ir šokių. Net keista kaip nuėjus tokį atstumą vaikai ir jaunimas džiūgavo ir linksminosi. Šį paskutinįjį vakarą vainikavo Arūno Raudoniaus pasirodymas, nuostabios liečiančios giesmės su uždegančiais tekstais.

Ir štai išaušo paskutinis mūsų kelionės rytas. Jį pradėjome malda ir bendraamžio liudijimu, kuris be žado paliko daugybę piligrimų. Jaunimas pasiryžo nueiti tuos likusius kilometrus, nes kas jie palyginus su jau įveiktais. Esant jau netoli Šiluvos ir matant bažnyčią atrodė, kad kelias taip ir nesibaigs, tačiau atėjome! Kiekvienas gali džiaugtis ar tai išbandęs savo jėgas ir įveikęs tokį atstumą, ar tai atgavęs dvasinę pusiausvyrą, o gal net gavęs gausybę ženklų iš Viešpaties! Džiūgaukime, nes turime tikėjimą Dievu!

Justina

Šviesos vaikai