grįžti į:

link V Velykų sekmadienio, B

 

 

Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją 

nuo balandžio 29 d. pirmadienio iki

gegužės 5 d. sekmadienio, 2024

 

 

link VI Velykų sekmadienio, B

 

  

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

 

Melskimės,

kad vienuoliai, vienuolės ir seminaristai

brandintų savo pašaukimą per žmogišką, pastoracinį,

dvasinį ir bendruomeninį ugdymą,

kuris leistų jiems tapti patikimais Evangelijos liudytojais.

 

 

 

Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti“

                                                                      Jn 15, 17

  

  

Šis Jėzaus įsakymas mums per daug žinomas, kad vis dar jaustume deginantį jo skonį ir aktualumą. Tačiau esame kviečiami vis labiau tuo gyventi, nuolankiai, žingsnis po žingsnio. Juk mūsų pasauliui to tikrai reikia, o ir kiekvienam iš mūsų. Žinoma, galime prieštarauti: negalima įsakyti mylėti! Žodis įsakau turi būti suprantamas ne kaip dar viena taisyklė, kurią reikia gerbti, bet kaip gyvenimo taisyklė, kurią reikia praturtinti, kaip planas, kurį reikia įgyvendinti. Šis įsakymas nėra GPS, tiksliai nusakąs, kur turėtume eiti ir ką turėtume daryti. Šie Jėzaus žodžiai yra kompasas, padedantis sukurti būdus, kaip mylėti, mylėti vienam kitą. Būkime budrūs: mylėti negalime savo jėgomis, bet pasikliaudami Tuo, kuris pirmasis mus pamilo: Jėzumi. Taigi, pirmyn su pasitikėjimu!

 

Manuel Grandin, jėzuitas

 

Evangelija pagal šventąjį Joną

(Jn 15, 9–17)

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis

džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo

šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.

Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ 

 

 

Pirmadienis 29 d.

 

Mylimas kaip niekada

 

Prancūzų kalboje veiksmažodis „mylėti“ tapo įprastas, nes vartojamas bet kokiuose pažaduose. Jėzaus lūpose šis veiksmažodis įgauna ypatingą spalvą, naują svorį. Meilė, apie kurią Jis kalba, kyla iš Tėvo meilės Sūnui: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau.“ Tai iš kito gaunama meilė,

neturinti šaltinio savyje, sklindanti meilė, perduodama meilė, meilė, kuri yra judesys ir dovana. Šiandien skirsiu laiko apmąstyti žodį „mylėti“ kaip man dovanojamą dovaną.

 

 

Antradienis 30 d.

 

Kvietimas pasilikti

 

Jėzus kviečia mus į paradoksą: ši meilė, kuri yra gyvenimas ir judėjimas, kviečia pasilikti, laikytis toje vietoje, niekada jos nepaliekant. Pasilikimas gali atrodyti statiškas. Tačiau iš tikrųjų tam reikia jėgos, ryžto, kas nėra pasyvu. Pasilikimas Dievo meilėje yra tarsi judėjimas Dievo link, išėjimas iš

savęs, Jo Žodžio klausymasis savo gyvenime, tarsi brangus lobis, kurį turime saugoti. Šiandien leisiuosi paveikiamas Evangelijos žodžių, vedančių mane gyvenimo link, kad išsaugočiau juos atmintyje.

 

 

Trečiadienis 1 d.

 

Ištikimas tarnas

 

Bažnyčia kviečia švęsti šventojo Juozapo, ištikimojo tarno, dieną. Jis iš anksto nežinojo, kur Dievas jį veda, bet leidosi vedamas. Evangelijos mums labai mažai pasakoja apie jį, tik tai, kad jis mokėjo rūpintis Marija ir jos nešiojamu kūdikiu, su dideliu pasitikėjimu pasiimdamas ją į savo namus. Jis jos neišsižadėjo, nebijojo, ką apie tai pasakys žmonės. Jis mokėjo mylėti taip, kaip myli Tėvas, nuolankiai, stebėdamas Jėzaus žingsnius. Šiandien stengsiuosi atkreipti dėmesį į kiekvieną, kurį sutiksiu, tarnystės dvasia.

 

 

Ketvirtadienis 2 d.

 

Pažadėtasis džiaugsmas

 

Jėzaus meilė mums neatsiejama nuo žodžių, kuriuos Jis mums skiria, kurių prašo laikytis ir juos įgyvendinti. Laikytis Jo žodžių – tai leisti Jam gyventi mumyse, priimti Jo buvimą, pripažinti save mylimais Tėvo vaikais. Tai tikras paguodos šaltinis. Kartais mums sunku priimti džiaugsmą, kurį

teikia Dievas, nes jis vis nuo mūsų bėga. Šiandien atsiduosiu šiam pažadėtam džiaugsmui, dalydamasis juo su kitais, ir dėkosiu Dievui už kasdien gaunamą džiaugsmą.

 

 

Penktadienis 3 d.

 

Svarbiausia draugai

 

Kaip gera girdėti, kad Jėzus mus vadina draugais, ne tik tarnais. Kas gali išdrįsti pasivadinti Viešpaties draugu? Tik Jėzus pasirenka mus draugais. Bet tada reikalauja: kaip Jis, atiduoti savo gyvybę už tuos, kuriuos mylime. Šventasis Juozapas buvo ištikimas tarnas, šventieji Pilypas ir Jokūbas, kuriuos šiandien švenčiame, buvo Jėzaus draugai, atidavę savo gyvybę, sekdami Juo. Jie atveria mums kelią. Šiandien medituosiu apie šį perėjimą: gyventi kaip tarnui ir kaip draugui. Ką tai manyje keičia?

 

 

Šeštadienis 4 d.

 

Kad eitumėte ir duotumėte vaisių

 

Jėzus nesirenka draugų, kad juos pasilaikytų, bet siunčia juos į pasaulį būti Tėvo liudytojais, kad draugystė augtų aplink juos. Jis siunčia juos, kad jie duotų vaisių. Jis kviečia juos į vaisingą egzistenciją. Vaisingumas eina per apgenėjimą, galbūt ir per tam tikrą laiką atrodantį nevaisingumą. Vaisiai prieš sunokimą yra žiedai. Šiandien klausiu savęs: ieškau veiklos ar

vaisingumo? Prašysiu, kad duočiau vaisių, veikiamas Šventosios Dvasios.

 

 

Sekmadienis 5 d.

 

Mylime, nes esame mylimi!

 

Šis Jono evangelijos 15 skyrius yra tarsi krikščionių chartija. Jėzus į tai įsitraukia intymiai ir palieka mums savotišką liudijimą, prie jo turime nuolat grįžti ir ragauti Jo žodžių skonį. Kartais esame pripratę prie Jo žodžių, prie Jo kvietimo mylėti taip, kaip Jis mus myli, iki galo, paaukodamas savo gyvybę už mus. Stenkimės suvokti, kad galime mylėti kaip Jis, nes esame Jo mylimi. Ar ši meilė spinduliuoja iš mūsų gestų, žodžių ir veiksmų? Jei tik atversime Jam duris. Kiekvieno sekmadienio

Eucharistijoje semiamės stiprybės. Pamaitinti Viešpaties Kūno ir Kraujo, galime leistis, kad jie neštų vaisių, vaisių, kurie išlieka.

 

 

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos      .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).