Atgaila

Atgaila ir Sutaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“.

Kas nusideda, pažeidžia Dievo garbę ir Jo meilę, savo paties, kaip Dievo vaiku būti pašaukto žmogaus, kilnumą. Taip pat sužeidžiama Bažnyčios dvasinė gerovė. Bažnyčia moko, kad priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus. Per šį sakramentą atgailaujantys sutaikinami su bažnytine bendruomene, kurią sužalojo nusidėdami. Bažnyčia savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda atgailaujantiems atsiversti.

Kristus galią atleisti nuodėmes pavedė apaštalams bei jų įpėdiniams. Bažnyčia savo malda, gyvenimu ir veikimu visada išlieka atleidimo ir sutaikinimo ženklas bei įrankis. Kristaus vardu atleisti nuodėmes gali tik išrišimo galią iš bažnytinės valdžios gavę kunigai. Kas nori susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia, turi išpažinti kunigui visas prisimenamas sunkiąsias nuodėmes, kurių dar nėra išpažinęs. Tam iš anksto reikia rūpestingai atlikti sąžinės patikrinimą. Bažnyčia labai pataria išpažinti ir lengvąsias nuodėmes. Asmeninė visų nuodėmių išpažintis, o po jos einantis išrišimas yra vienintelis tinkamas būdas tikintiesiems susitaikinti su Dievu ir su Bažnyčia.

Atgailos sakramento pavadinimai

Atgailos sakramentas, per kurį krikščionis gailisi savo nuodėmių ir parodo troškimą priimti Viešpaties gailestingumą, stiprina norą atstatyti bendryste ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su Dievu bei kitais žmonėmis.

Atleidimo sakramentas — tai galimybė krikščioniui nusimesti nuodėmių naštą ir per kunigo maldos žodžius priimti Dievo dovanojamą gailestingumą ir ramybę.

Atsivertimo sakramentas — nes sakramentiniu būdu, per regimą ženklą kviečia krikščionį į atsivertimą, padeda atsižadėti nuodėmės ir sugrįžti į artimą draugystę su Dievu.

Išpažinties sakramentas — švenčiamas tik tada, kai nusidėjėlis drąsiai, atvirai ir apgailestaudamas išvardina savo nuodėmes Bažnyčios kunigui, kuris pokalbį laikydamas visiškoje paslaptyje diskretiškai pataria, primena Kristaus mokymą ir palydi žmogų išrišimo malda.

Su(si)taikinimo sakramentas — dovanoja naują, taikos ir ramybės sklidiną ryšį su Dievu ir bendruomene.

Kodėl tikinčiajam reikia priimti Atgailos sakramentą?

Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją — renkasi nuodėmę. Nusidėti — tai išduoti Dievo ir artimo meilę. Nuodėmės pasirinkimas — tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja — jie tampa įpročiu ir mus pavergia. Švęsdami Susitaikymo sakramentą arba kitaip tariant eidami išpažinties leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.

Kodėl išpažinties reikia eiti pas kunigą?

Jėzus Kristus siųsdamas savo Dvasią apaštalams leido tęsti Jo darbą: liudyti ir teikti Dievo gailestingumą. Apaštalai gautą nuodėmių atleidimo galią perdavė savo pagalbininkams ir įpėdiniams. Taip sakramentinė nuodėmių atleidimo galia per kunigystės šventimus lieka Bažnyčioje ir pasiekia tikinčiuosius.

Kunigas — Kristaus darbo tęsėjas, Bažnyčios kaip Viešpaties įsteigtos, bet kartu ir žmonių bendruomenės pasiuntinys. Per kunigą susitaikome su bendruomene, kurią net ir slaptomis savo nuodėmėmis esame įžeidę, atsiskyrę. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Kunigas ne tik išriša nusidėjusį žmogų iš nuodėmių, bet, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, pataria labiau atsiverti Evangelijai.

Kada reikia eiti išpažinties?

Išpažinties einame tada, kada padarome sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiuose dalykuose, puikiai suprantant pasirinktą blogį ir laisvai pritariant nuodėmei.

Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį ar dar rečiau. Atgaila suteikia stiprybės priešintis blogiui, augina pasitikėjimą Dievo gailestingumu.

Bažnyčios įsakymas bent kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą. To nepakanka norint krikščionišką tikėjimą gilinti ir patirti nuostabių jo vaisių.

Tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento šventimo didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kai yra daug žmonių, kai skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Šio sakramento priėmimo atidėjimas vien paskutinėms švenčių dienoms rodo didelį paviršutiniškumą, abejingumą, nepagarbą Dievui ir kitiems žmonėms, nenorą augti tikėjimo kelionėje.

Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje šis sakramentas yra švenčiamas kasdien prieš arba per kiekvienas šv. Mišias.

Pirmoji išpažintis

Vaikai, kartu su tėvais nuolat besimeldžiantys Kauno Šv.Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje ir norintys priimti šį sakramentą, kviečiami užsirašyti bažnyčios zakristijoje.

Būtina žinoti

Ruošdamiesi šį sakramentą švęsti, esame kviečiami:

melstis į Šventąją Dvasią ir prašyti atgailos malonės;
nuo paskutinės išpažinties padarytas savas nuodėmes atsiminti, galima remtis maldyne ar internete pateikiama sąžinės tyrimu (apžvalga);
už padarytas nuodėmes nuoširdžiai gailėtis;
ryžtis nenusidėti;
nuodėmes atvirai ir aiškiai išpažinti kunigui;
atlikti paskirtą atgailą kaip ženklą, išreiškiantį norą dvasiškai tobulėti ir atlyginti nuodėmės padarytus nuostolius.

Sąžinės tyrimas (apžvalga)

Nuodėmės prieš Dievą

nepasitikėjau Dievu, pritariau burtams, prietarams, lankiausi pas būrėjus, ekstrasensus, domėjausi ateities spėjimais, skaičiau horoskopus, užsiėmiau magija ir spiritizmu, naudojau talismanus, sėkmę nešančius daiktus;
Jėzų Kristų ne visuomet priėmiau kaip savo Gyvenimo Viešpatį ir Gelbėtoją, abejojau Dievo gailestingumu;
nedalyvavau sekmadienio šv. Mišiose, dirbau sekmadieniais sunkius ir nebūtinus darbus, trukdančius garbinti Dievą;
nenorėjau melstis su bendruomene, nesimeldžiau kasdien savo namuose, o maldoje galvojau visai ne apie Dievą;
Dievo vardą tariau be deramos pagarbos, nesitikėjau iš Jo malonės ir bendrystės;
neskaičiau Dievo Žodžio ir jokios krikščioniškos literatūros;
negilinau savo tikėjimo, abejojau krikščionybe, Katalikų Bažnyčios mokymu, neieškojau tiesos, todėl mano dvasinis gyvenimas yra vangus ir drungnas;
pritariau tiesoms, kurios prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, pvz., reinkarnacijai, Naujojo amžiaus religingumo idėjoms;
gėdijausi savo tikėjimo, nesielgiau kaip dera krikščioniui;
nerodžiau bažnyčioje pagarbos Švč. Sakramentui. Šv. Komuniją priėmiau be deramo pasirengimo, su sunkiomis nuodėmėmis;
nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių, neatlikau nuoširdžios išpažinties.

Nuodėmės prieš artimą

Tėvų ar vyresniųjų:

su vaikais ar jaunimu elgiausi nepagarbiai tarsi jie būtų mano nuosavybė;
neišsaugojau atidumo ir kantrybės, auklėjau su pykčiu;
įžeidinėjau ir žeminau silpnesnius, neturinčius galios ir įtakos;
nepriėmiau kitų išmintingų pamokymų, patarimų, nes galvojau, kad viską jau žinau;
savo elgesiu rodžiau blogą pavyzdį;
priešinausi vaikų pašaukimui;
piktnaudžiavau Dievo suteikta galia ir atsakomybe.

Vaikų:

neparodžiau pagarbos savo tėvams ir mokytojams;
nesistengiau įsiklausyti į tėvų ir vyresniųjų teisėtus reikalavimus ir patarimus;
pravardžiavau kitus žmones;
mušiau, skriaudžiau bendraamžius ir silpnesnius už mane.

Sutuoktinių:

bariausi, įžeidinėjau, žeminau, neįsiklausiau į kito šeimos nario nuomonę;
neišsaugojau ištikimybės žvilgsniu, žodžiu ir elgesiu;
ėmiausi kontracepcijos, kad būtų užkirstas kelias naujai gyvybei.

Artimųjų:

pasidaviau pykčiui, jaučiau neapykantą ir pagiežą, teisiau, nenorėjau atleisti dėl man padarytų skriaudų;
siekiau keršyti ir linkėjau bloga;
pavydėjau kitiems turimų gėrybių ir talentų;
apkalbinėjau, smerkiau ir šmeižiau kitus žmones;
nesąžiningai elgiausi ir vogiau;
apgaudinėjau, melavau ir netesėjau duoto žodžio;
pastūmėjau kitą į nuodėmes;
vartojau fizinį ar psichologinį smurtą, skriaudžiau kitus, nepadėjau vargšams;
turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių;
pritariau ar kitaip prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.

Nuodėmės prieš save

pasidaviau puikybei, pykčiui ir egoizmui, didžiavausi prieš kitus;
negalėjau sau atleisti, pyktį nukreipiau į save;
tinginiavau, tuščiai leidau laiką ir taip apleidau savo įsipareigojimus;
persivalgiau, be saiko vartojau alkoholį, rūkiau;
vartojau narkotikus ar kitus kvaišalus;
pasidaviau azartiniams lošimams, praradau saiką, kai įnikau į kompiuterinius žaidimus, kitas pramogas;
žiūrėjau žiaurius ir neskaistumą skatinančius filmus;
neskaisčiai elgiausi su savo kūnu;
savo netinkamu elgesiu provokavau, papiktinau kitus.

Nuodėmės prieš kūriniją

netausojau, laužiau ir gadinau daiktus, kurie man nepriklauso;
gamtoje elgiausi netvarkingai, palikau daug šiukšlių ir teršiau aplinką;
pasidaviau godumui;
turto, materialinės sėkmės siekiau kaip savo gyvenimo absoliutaus tikslo;
neatsakingai, išlaidžiai elgiausi su man patikėtomis gėrybėmis;
negrąžinau pasiskolintų daiktų;
žiauriai elgiausi su gyvūnais.

Atgailos sakramento apeigos

Atgailautojas priėjęs prie kunigo persižegnoja ir pasisveikina: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas palaimina atgailautoją ir atsako: „Per amžius. Amen“ Tada atgailautojas pasako kada paskutinį kartą buvo išpažinties, primena, ar gavo išrišimą ir išvardija nuodėmes, nurodo svarbesnes aplinkybes, sunkumus gyvenant krikščionišką gyvenimą. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Jei turime kokių nors moralinių abejonių, reikia jas išpažintyje nuodėmklausiui pasakyti, kad jis paaiškintų, patartų. Po to atgailautojas taria: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“

Kunigas gali patarti, priminti krikščioniško gyvenimo ypatumus, paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui, vaistas silpnybėse. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą : „Dievas, gailestingumo Tėvas...“, o atgailautojas tuo metu prideda ranką prie širdies, tai išreiškia jo nuoširdų gailestį už nuodėmes, ir tyliai meldžiasi: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės).“ Pabaigoje kunigas atgailautoją palaimina, šis persižegnoja ir atsako: „Dėkoju Dievui“.

Tada atgailautojas pasirenka vietą bažnyčioje ir padėkoja Dievui už suteiktą gailestingumo malonę, atlieka paskirtą atgailą, pamąsto apie kunigo išsakytas mintis, pasiryžta vengti didžiųjų nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą materialinę ar moralinę skriaudą, vengia aplinkybių, skatinančių ankstesnius nupuolimus.