Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo gruodžio 25 d. pirmadienio iki
gruodžio 31 d. sekmadienio, 2023
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės,
kad neįgalieji būtų visuomenės dėmesio centre,
o institucijos siūlytų įtraukias programas,
kurios skatintų aktyvų dalyvavimą.
„Vaikelis augo“
Lk 2, 39
Per Jėzų Dievas nusprendė tapti mažu vaikeliu. Prieš daugiau nei 2000 metų. Taigi taip pripratome prie šio įvykio, kad nebevertiname šio „nuostabaus“ ir „keisto“ Jo veikimo būdo. Dievas ryžtingai apsisprendžia tapti vaiku, kurį reikia maitinti, mylėti ir auklėti. Dievas nėra idėja, Jis norėjo įsikūnyti. Jis nėra galingas, kaip įsivaizduojame. Jis nėra galingas... nes yra pažeidžiamas ir priklausomas pirmiausiai nuo savo tėvų, paskui nuo kiekvieno iš mūsų! Šitaip „vaikelis Jėzus augo“. Tai reiškia, kad Jėzus mokėsi valgyti, vaikščioti, kalbėti, skaityti, skaičiuoti, bendrauti su kitais ir net melstis. Nebijokime kontempliuoti Jėzaus figūrėlės ėdžiose. Jo mažumas yra gera žinia žmonijai: Dievas nori išmokyti mus lepinti vieniems kitus, mokantis lepinti šį mažą vaikelį.
Manuel Grandin, jėzuitas
Evangelija pagal šventąjį Luką
(Lk 2, 22–40)
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios
apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Atnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.“ Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.
Pirmadienis 25 d.
Laikas išsipildė
Jėzaus gimimas pažymi išsipildymą. Dievas, Tėvas, įgyvendino savo planą iki galo: išgelbėjo pasaulį (ką reiškia Jėzaus vardas) kartą ir visiems laikams, įsipareigodamas savo žmonėms, Jis „Dievas su mumis“ (ką reiškia Emanuelis). Bažnyčioje dabar gyvename šiuo išsipildžiusiu laiku. Niekas nebėra taip pat: dieviškumas ir žmogiškumas neabejotinai susiję. Šiandien didelė šventė vaikams, bet ne tik jiems. Šventėje yra ir vargšų. O kas, jei šiandien rasčiau būdą, kaip jiems tą pareikšti.
Antradienis 26 d.
Mozės įstatymas
Marija ir Juozapas paklūsta Mozės įstatymui. Jie ateina į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui savo pirmojo berniuko. Bet, tikėdami, kad laikosi Mozės įstatymo, vyrai už miesto akmenimis užmušė Steponą. Steponas pirmasis po Jėzaus paaukojo savo gyvybę Viešpačiui, prašydamas atleidimo už tuos, kurie jį nužudė. Gimimas ir mirtis susipina žmonijos istorijoje. Geriausias šalia blogiausio, laimė gąsdina. Kalėdų džiaugsme atnešiu Viešpačiui visa, kas mano istorijoje žada gyvenimą ir tą, ką stengiuosi atleisti.
Trečiadienis 27 d.
Būti mylimam
Savo evangelijoje Lukas nedvejodamas kalba apie „Jėzaus tėvus“. Kaip ir visose šeimose, tėvų vaidmuo nėra vienodas, tačiau abu būtini, neturėtų kilti pavydo ar lyginimo. Bažnyčia visada buvo diskretiška Jėzaus tėvo Juozapo atžvilgiu. Tačiau diskretiškumas nereiškia užmaršumo. Jis suvaidino savo vaidmenį meilėje, kurią gavo Jėzus. Pasakyk man, Jonai, kurį švenčiame, mokiny, kurį mylėjo Jėzus, atskleisk man meilės, kurią kiekvienas gauna iš savo tėvų ar draugų, stiprybę, juk negalint pasakyti: „Esu mylimas“, labai sudėtinga augti.
Ketvirtadienis 28 d.
Vaikelis
Lukas trumpai papasakoja visą Jėzaus vaikystę: „Vaikas augo ir stiprėjo.“ Ne visiems vaikams taip pasiseka. Šventųjų nekaltųjų, karaliaus Erodo išžudytų vaikų, šventė žiauriai primena apie tai. Net ir šiandien galingų žmonių abejingumas, valdingumas, baimė ir daugybė kitų jausmų žudo kūdikius. Kalėdų džiaugsmas nenuslopina mamų, verkiančių savo vaikų, verksmo. Sunku, Viešpatie, melstis, mąstant apie šiuos vaikus, kurie tiek mažai patyrė gyvenimo džiaugsmo. Ką Tau pasakyti? Kaip paguosti tėvus? Leisk, kad augtų mano tikėjimas.
Penktadienis 29 d.
Nazaretas
Po paaukojimo Jeruzalėje grįžkite į Nazaretą, šią „skylę“ Galilėjoje, iš kurios, kaip tuo metu buvo manoma, nieko gero negalėjo būti. Koks keistas pasirinkimas ten auklėti savo vaiką: šie keliolika metų, praleisti Nazarete, norint „augti“ ir „stiprėti“. Tačiau tai, ką tradicija vadina „paslėptu gyvenimu“, ir yra šis laikotarpis, kai aiškiai pasireiškė Dievo pasirinkimas: tiesiog tapti vienu iš mūsų. Šiandien galiu melstis, mąstydamas apie visas man žinomas „skyles“: Dievo užmirštą kaimą, tolimą rajoną, nualintą miestą ir pan. Ir sau sakyti, kad Jėzus būtų norėjęs ten gimti.
Šeštadienis 30 d.
Malonė
Sekmadienio Evangelijos ištrauka baigiasi „ir Dievo malonė buvo su Juo“. Malonė? Kaip apie ją kalbėti teisingai... Kam nors laisva valia suteikta malonė? To pakanka, kad sukeltų kitų pavydą... Malonė yra ne turtingiesiems skirta privilegija, tai Dievo elgesio būdas su kiekvienu: Jis dovanoja veltui net tiems, kurie atsisako priimti. Šis atvirumas malonei krikščioniškoje tradicijoje yra būtinas augimui ir stiprėjimui. Ramioje vietoje, o ir eidamas gatve, melsiuosi: „Dievo malonė su manimi.“
Sekmadienis 31 d.
Šventoji Šeima, melski už mus!
Kai prašome šventųjų maldos už mus, visada kreipiamės į vieną, kartais du žmones vienu metu (brolius, seseris, sutuoktinius), kartais net į grupę žmonių, dažnai į vienu metu ar dėl panašių priežasčių žuvusius kankinius. Tačiau retai meldžiamės šventoms šeimoms. Tačiau šiandien, paskutinę 2023 metų dieną, šeima mums duodama kaip pavyzdys kasdieniam gyvenimui pagal Evangeliją. Artėjame link šventumo dėl meilės ir švelnumo, mokslo ir darbo, kaimynystės ir prisirišimo prie miesto, įprastų ar šventinių valgių... visų šių ryšių, kuriamų tarp šeimos narių.
Džiaukimės šia Gerąja Naujiena ir gyvenkime ja visus 2024 metus.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)
