Kiekvienos savaitės maldos,
apmąstant sekmadienio Evangeliją
nuo balandžio 3 d. pirmadienio iki
balandžio 9 d. sekmadienio, 2023
►link VELYKŲ sekmadienio, A
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Meldžiamės, kad kuo plačiau skleistųsi nesmurtinė kultūra
ir tiek valstybės, tiek atskiri piliečiai vis rečiau griebtųsi ginklų.
„Pirmąją savaitės dieną“
Jn 20, 1
Jėzaus Prisikėlimas neša naują šviesą. Su Juo amžinybė įžengia į mūsų istoriją, išnyra iš žemės gelmių ir kreipia mus į dangų, net jei iš pažiūros niekas kardinaliai nepasikeičia. Velykų diena yra pirmoji naujos kūrinijos diena. Štai kodėl sekmadienis krikščionims tapo pirmąja savaitės diena. Tai ne tik septintoji mūsų kalendoriaus diena, tai Prisikėlimo šventė. Viešpaties diena skleidžia auštančių Velykų šviesą visoms kitoms savaitės dienoms. Velykų pradžia suteikia mums galimybę iš naujo atrasti sekmadienio skonį. Ugdykime norą švęsti ją su džiaugsmu, kad tai padėtų mums gyventi kaip prisikėlusiems žmonėms, kad ji padarytų mus liudininkais To, kurio kapas tuščias, To, kurio gyvenimas stipresnis už mirtį. Anne-Marie Aitken
Evangelija pagal šventąjį Joną
Jn 20, 1–9
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.
Pirmadienis 3 d.
Pereiti tamsą
Labai anksti ryte Marija Magdalietė eina prie Jėzaus kapo. Dėl ankstesnių dienų dramos jai prireikė daug drąsos ir meilės, kad galėtų pereiti per išorinę ir vidinę tamsą. Be jokios abejonės, ji išgyvena audringas emocijas. Tačiau ką ji tikisi rasti? Ko ji tikisi? Tiesą sakant, šią „pirmąją savaitės dieną“, šioje naujoje pradžioje, įvyko kažkas naujo ir neįtikėtino: prasidėjo džiaugsmingas gyvenimas. Šios Didžiosios savaitės pradžioje palydėsiu Mariją Magdalietę prie kapo.
Viešpatie, ir man kaip jai, suteik malonę pamatyti tamsą, kuri mane įkalina tam tikrais saitais, paliečia tam tikras mano gyvenimo vietas ir laukia Tavo gyvenimo.
Antradienis 4 d.
Kontempliuoti tuščią kapą
Tačiau ką būtent Marija Magdelietė pamato? Nieko arba, tiksliau, tuščią kapą, kurio akmuo nuristas ir byloja, jog įvyko kažkas ypatingo. Kitose evangelijose angelai paaiškina šios žinios reikšmę, o Jono evangelija santūresnė, skaitytojas pats turi susivokti, kas vyksta. Ir, praėjus daugiau nei 2000 metų po įvykių, ši istorija kviečia pasistengti ja patikėti nors kiek arba patikėti daug, aistringai, beprotiškai...
Viešpatie, leisk mano tikėjimui Tavo Prisikėlimu augti, padėk man atrasti Tave dalykuose, kurių nesuvokiu.
Trečiadienis 5 d.
Tapti apaštalu
Marija Magdalietė pirmoji paskleidė žinią, kuri dar nėra iki galo gera žinia. Ji tam tikra prasme yra pirmoji apaštalė... šalia apaštalų! Taigi ji skuba pasikalbėti su Petru ir kitu mokiniu apie savo atradimą ir paskatina juos leistis į kelią, tad jie ima bėgti. Iš pradžių kartu, paskui atskirai. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo – pagal tradiciją Jonas – pasilenkia ir pirmiausia pamato paliktas drobules, tačiau leidžia Petrui į vidų įeiti pirmam. Slėpinio akivaizdoje jis žino, kaip būti savo vietoje.
Viešpatie, suteik man malonę savo ruožtu bėgti skelbti kitiems gerosios išganymo naujienos, žinios apie gyvenimą, stipresnį už mirtį.
Ketvirtadienis 6 d.
Prisiminti
Šiandien visa Bažnyčia prisimena akimirką, kai Jėzus iki galo paaukojo save mums Paskutinės vakarienės gestais ir žodžiais. Tai labai, labai ypatinga diena. Kaip žinome, Petras ir Jonas buvo prie stalo su Jėzumi. Tikriausiai pagal žydų tradiciją jie nedaug ką suvokė apie šią duoną ir vyną, kurie staiga tapo jų Mokytojo Kūnu ir Krauju. Jie nenumatė ir artėjančios Kančios ar kad tai paskutinis jų valgis su Juo. Ar jie visa tai prisiminė prie tuščio kapo?
Šį vakarą švęsdamas Mišias stengsiuosi būti dėmesingas mylinčio Kristaus žodžiams ir gestams, sieksiu nors truputį pabudėti drauge su Juo.
Penktadienis 7 d.
Viską atiduoti iš meilės
Šios dienos skaitiniai ir liturginiai gestai primena, kad nuo senų senovės Dievas pasirinko būti Išgelbėtojas, kuris sumoka pačiu savimi. Jo gailestingumas ir atjauta yra beribiai ir nori apglėbti visus. Taigi per Kristų ant kryžiaus iš tiesų Dievas asmeniškai prisideda prie visų kenčiančių žemėje ir per visą istoriją.
Žvelgsiu į Kristų ant kryžiaus ir sudėsiu prie Jo kojų savo sielvartus ir kovas, aplinkinių sielvartus ir kovas, visų savo amžininkų kančias ir ašaras.
Šeštadienis 8 d.
Tyla
Kaip tą akimirką, kai išgirstu žinias iš netoli vykstančio karo ar apie Bažnyčios piktnaudžiavimo skandalus, galiu nustebti, būti sukrėstas ir netekti žado. Nieko nebebus taip, kaip anksčiau. Smurtas ir mirtis gali priversti mane pasinerti į liūdesį ir nusivylimą, bet pažadas duotas. Jėzus sugrįš. Pagal tradiciją ir šiandien nėra taip, kad Jis nieko neveikia, Jis „nužengia į pragarus“, vietą, kur mirusieji laukia prisikėlimo. Ir aš lauksiu naujos gyvybės ir stengsiuosi sukurti asmeninę liturgiją, kad galėčiau su Juo susivienyti.
Sekmadienis 9 d.
Tikėti, ne viską suvokiant Vardų sąrašą paprastai pateikiame abėcėlės tvarka. Išskyrus vardą Petras! Sakome, pavyzdžiui, Petras ir Paulius arba Petras ir Jonas, tarsi primindami, jog Jėzus iš tiesų Petrui skyrė ypatingą vaidmenį suvienyti gimstančią grupę. Bet nors jis pirmasis įeina į kapą, o Jonas pasitraukia, ne jis pirmasis įtiki ir suvokia. Jis priešinasi, kaip galime priešintis ir mes: tikėjimas Prisikėlimu nėra paprastas ar automatinis dalykas net Petrui! Mūsų scena baigiasi sakiniu: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad Jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“. Taip, reikia laiko, kad patikėtum ir suvoktum, jog atsitiko tai, kas negirdėta, kalbant ir apie mūsų pačių prisikėlimą. Ar gyvename kaip prisikėlę žmonės? Ar savo visuomenėje ir bendruomenėse esame džiaugsmingos Prisikėlimo galios nešėjai? Tai ateinančių dienų iššūkis: gyventi ir veikti kaip prisikėlusiems žmonėms, vilties ir užkrečiamo išganymo džiaugsmo moterims ir vyrams.
Aleliuja, Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas!
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
