Kiekvienos savaitės dienos maldos,

apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją

nuo kovo 6 d. pirmadienio iki

kovo 12 d. sekmadienio, 2023

►link III GAVĖNIOS sekmadienio, A

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

Meldžiamės už tuos, kurie kenčia dėl bažnytinės bendruomenės narių padaryto blogio, kad jie pačioje Bažnyčioje rastų aiškų atsaką

į savo skausmą ir kančias.

„Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau“

                                                                                                      Jn 4, 14

Ar kada nors buvome labai ištroškę, ar mūsų burna buvo labai išsausėjusi? Tikra kančia! Tai situacija, kai būtume atidavę visą pasaulio auksą už vandens gurkšnelį, toks jis brangus. Tada nežiūrėtume, kas mums jį duoda, šį vandens lašą, kurio mums taip labai reikia. Ir koks brangus šis vandens lašas, lėtai tekantis gerkle, mus atgaivinantis, pripildantis visą mūsų esybę ir vėl pastatantis ant kojų. Ar tai nėra viena iš šios Evangelijos svarbiausių vietų? Žydas kalbasi su samariete, o jie dažniausiai vienas kitą ignoruoja. Vandens dovana tokia svarbi mūsų gyvenimui. Jėzus duoda mums savo vandens, kuris „taps... versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“. Ar trokštame šio vandens? Ar darome viską, ką galime, ieškodami šio vandens? Kartu su samariete, prašykime Jėzaus: „Viešpatie, duok man šio vandens, kad aš nebetrokščiau“.

Emmanuelle Huyghues Despointes

Evangelija pagal šventąjį Joną

(Jn 4, 5–42)

Anuo metu Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto. Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ Mat žydai nebendrauja su samariečiais. Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro’, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas, tai yra Dievo Pateptasis – Kristus. Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote.“ Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‘Vienas pasėja, kitas nupjauna’. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą.“ Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“

Pirmadienis 6 d.

Troškulio žemė

Keliaudamas Jėzus eina per Samariją, protėvių žemę, kuri tapusi eretiška ir priešiška. Jis vidury dienos sustoja prie Jokūbo šulinio. Jam karšta, Jis pavargęs, ištroškęs. Jo mokiniai išėjo ieškoti maisto. Jis vienas, atviras, o ir pažeidžiamas. Gavėnios viduryje galiu sustoti prie Jėzaus, kuris sėdi ir laukia manęs, be jokios abejonės, stebi mane. Pasakosiu Jam apie savo Gavėnios kelionę: kur ji mane veda šiandien? Kokius džiaugsmus, vargus, troškimus iš gyvenu? Kokį dvasinį gyvenimą gyvenu?

Antradienis 7 d.

Duok man gerti

Vidurdienio karštyje moteris ateina su kibiru pasisemti vandens. Ateidama tokią valandą, ji tikrai nesiekia susitikti su žmonėmis! Jėzus kalba su ja, išsako gyvybiškai svarbų poreikį ir prašo to, ko ji gali Jam duoti: vandens. Jis prašo jos dosnumo. Samarietė pamato priešais vyrą, žydą, be to drįstantį su ja kalbėti, nepaisant visų papročių, ji stebisi, net įsižeidžia. Stovėdamas prieš Tave, Jėzau, klausiu savęs: kaip atsiliepiu į netikėtos tarnystės prašymą?

Trečiadienis 8 d.

Amžinojo gyvenimo vanduo

Išgirdęs šiurkštų atsakymą, Jėzus tęsia truputį slėpiningai. Moteris nesupranta, klausia Jėzaus, kas Jis yra. Jėzus atsitraukia, bet prisideda prie jos rūpesčių. Jis nori sužadinti jos smalsumą apie vandens, kurį Jis gali jai duoti, prigimtį. Viduje ji suvokia, kad šio vandens reikia trokšti ir kad jis bus jai gyvybės versmė! Ji Jėzaus prašo To vandens. O ko aš trokštu? Galiu iš tikrųjų išvardyti savo poreikius, savo troškimus ir apsvarstyti juos kilniaširdiškoje Viešpaties šviesoje.

Ketvirtadienis 9 d.

Kur ši gyvojo vandens versmė?

Kokioje šventovėje reikia garbinti Dievą? Tokius gyvenimo klausimus dabar samarietė užduoda sau žvelgdama į Jėzų. Nei čia, nei ten, atsako Jėzus! Jis kreipia jos žvilgsnį į Tėvą, kuris neapsiriboja nei vieta, nei žmonėmis: Dievo šventovė turi būti pastatyta tavyje, tavo sieloje, atveriant širdį Jo Dvasiai, Jo Žodžiui. Būtent čia Dievas laukia garbintojų. Šiandien rinksiuosi, kada – nesvarbu kur – praleisti laiką su Viešpačiu. Prašysiu atsidavusios Jo širdies malonės.

Penktadienis 10 d.

Lašas po lašo

Samarietė, diskutuodama su Jėzumi, skatina Jį atsiskleisti. Po truputį Jėzus leido save pažinti ir pabudino naują šios moters žvilgsnį į „Tą, kuris kalba su ja“ ir į save. Jos sieloje išryškėja Dievo troškimas. Ji pasirengusi savo gyvenimo tikrovėje, nė kiek nesislapstydama, priimti Dievo dovaną – gyvąjį Dvasios vandenį. Kiek esu panašus į šią moterį? Kas yra tie žmonės, kurie gali padėti sukurti kažką naujo manyje?Galiu susitarti susitikti su vienu iš jų.

Šeštadienis 11 d.

Versmė

Moteris grįžo į kaimą paskelbti, kad sutiko Mesiją. Jos liudijimas atvedė kaimo gyventojus pas Jėzų. Samariečiai pakvietė Jėzų pasilikti su jais, taip patys išgyvendami susitikimą. Jie klausėsi Jo žodžio ir atpažino jame Pasaulio Išgelbėtoją. Vėliau, ant kryžiaus, Romos šimtininkas pavadins Jėzų „Dievo Sūnumi“. Atsiversiu, kad išgirsčiau Jėzaus žodžius, kurie yra gyvybės versmė. Galiu juos užrašyti popieriuje ir lėtai perskaityti pusbalsiu. Dėkosiu.

Sekmadienis 12 d.

Dievo troškulys!

Pagal Biblijos tradiciją šuliniai yra susitikimų ir vestuvių vietos. Ši moteris ateina prie šulinio vandens kaip įpratusi ir dėl to, kad būtina, ji yra savo pačios ir žvilgsnio, kuriuo į ją žvelgia žmonės, kalinė. Ji nežino, kas jos laukia! Samarietė atstovauja kiekvienam iš mūsų, skrajojančiam gyvenimo šurmulyje, įvairiais būdais ieškančiam, labai dažnai pasiklystančiam... Taip dažnai būna, kai susitinkame su Jėzumi: Jis mūsų ieškoti ateina netikėtai! „Duok man gerti“: Dievas trokšta šio susitikimo, per kurį Jis atgaivins mus savo gyvybe. Dievas trokšta mūsų atsakymo, mūsų „taip“ išgelbėjimui, kurį Jis mums siūlo. „Mano siela ramiai laukia Tavęs, Dieve!“ (Ps 62), – įkvepia mus Šventoji Dvasia. Viešpatį švęskime pasitikėdami!s!

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos  .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).