Kiekvienos savaitės maldos,

apmąstant sekmadienio Evangeliją

nuo balandžio 10 d. pirmadienio iki

balandžio 16 d. sekmadienio, 2023

►link GAILESTINGUMO sekmadienio, A

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

Meldžiamės, kad kuo plačiau skleistųsi nesmurtinė kultūra

ir tiek valstybės, tiek atskiri piliečiai vis rečiau griebtųsi ginklų.

„Ramybė jums!“

                                                                                                      Jn 20, 23

„Ramybė jums“, – mums sako Jėzus šio sekmadienio Evangelijos pradžioje, šiuos žodžius pakartoja antrą kartą, jei kartais būtume jų neišgirdę. Šiais žodžiais Jėzus prašo nieko neklausinėti, atsisakyti baimių, išeiti iš savęs, plačiai atverti ausis. Jis tęsia: „Imkite Šventąją Dvasią“. Argi ne stebuklinga dovana? Mums reikia vidinio pasirengimo, kad pakeistume savo žvilgsnį, kaip Tomas pakeitė. Ar nesame kiek panašūs į Tomą? Visada stenkimės suvokti prieš klausydamiesi, sutvarkyti savo gyvenimą prieš pradėdami pasitikėti, žvelgti prieš imdami tikėti, kai užplūsta tikėjimo banga? Paprasčiausiai šią savaitę keliaukime pasitikėdami, apmąstydami Viešpaties kantrybę ir pedagogiką, kad mūsų širdyse apsigyventų ramybė ir neklaustume jokių papildomų nevaisingų klausimų.

Emmanuelle Huyghues Despointe

Evangelija pagal šventąjį Joną

(Jn 20, 19–31)

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Pirmadienis 10 d.

Pirmoji diena

Šią savaitę Velykos kiekvieną dieną! Nuo pirmadienio iki šeštadienio prisiminsime „šią pirmąją savaitės dieną“. Ir, kaip dažnai Biblijoje, viskas prasideda „vakare“, tarsi Kūrinijos laukia kažkas naujo, tai, kas įvyks pirmą kartą, kažkas esminio, kažkas, kas bus. Sušvis netikėta šviesa. Šį vakarą melsiuosi kambaryje su užrakintomis durimis drauge su mokiniais. Jie vis dar šokiruoti dėl Jėzaus mirties. O ir aš. Melsiuosi: „Mirtie, kur tavo pergalė?“ Budėdamas lauksiu naujos dienos aušros. Aleliuja.

Antradienis 11 d.

Baimė, ramybė ir džiaugsmas

Mokiniai apimti baimės (gal bijo, kad patirs, ką patyrė jų Mokytojas?) Juos užrakino baimė. Jų širdys – tarsi durys, uždarytos, tikriausiai dvigubai užrakintos, kad būtų daugiau saugumo. Ir ateina Jėzus. Jis tarp jų. Jis sako: „Ramybė jums!“ Stebėsiu šią sceną. Stengsiuosi pajusti baimę, išgirsti ramybės palinkėjimą. Jėzus parodo savo rankas ir šoną. Žaizdos išlieka. Jos nebe mirtinos. Mąstydamas apie šį netikėtą susitikimą, leisiuosi pripildomas džiaugsmo. Aleliuja.

Trečiadienis 12 d.

Nenuspėjamas įkvėpimas

Kaip paprastai, Jėzus ir toliau stebina. Pirmasis Jo žodis nėra priekaištaujantis. Jokios kritikos, duodama ramybė. „Ramybė“. Paskui kvietimas gyventi kaip Jis, siųstas Tėvo. Galiausiai gestas: įkvėpimas. Pirmasis nematomas Šventosios Dvasios apsireiškimas. Dvasia turi galimybę atkurti kiekvieno žmogaus ryšį su Tėvu (o nuodėmės kaip tik ir nutraukia šį gyvybiškai svarbų sūnišką ryšį). Savo maldoje žvelgsiu į Prisikėlusį Jėzų, kvepiantį į savo mokinius. Klausysiuosi kvėpavimo, besiskleidžiančio ir atkuriančio giminystės ryšį, garso. Aleliuja.

Ketvirtadienis 13 d.

„Jeigu aš nepamatysiu”

Pirmosios savaitės dienos vakare vieno iš Dvylikos nebuvo jų tarpe. Ar Tomas per daug išsigando, kad ieškotų kitų sielvartaujančių? Jo pastaba teisinga. Tik pamatęs vinių žymes ir pervertą šoną, jis gali patikėti tuo, ką jam sako kiti: „Mes matėme Viešpatį“. Jis, Tomas, nori pamatyti žaizdas, kad įsitikintų, jog susitiko su Nukryžiuotuoju Jėzumi, o ne su vaiduokliu ar Jo dubleriu, kuris apsimeta Prisikėlusiu Jėzumi. Melsiuosi su šventuoju Tomu, kad nebijočiau pamatyti gilių pasaulio (ir savo istorijos) žaizdų. Per jas praeina tikėjimo kelias. Aleliuja.

Penktadienis 14 d.

Ėjimas pirmyn

Po aštuonių dienų Tomas yra ten, o Jėzus vėl tarp jų. Keista, bet durys vis dar užrakintos. Ar baimė tokia atkakli, nepaisant pirmojo susitikimo? Jėzus patenkina Tomo prašymą. Kodėl? Tam, kad jis iš netikėjimo pereitų į tikėjimą išgirstu iš draugų žodžiu. Savo maldoje stebėsiu, kaip Tomas ištiesia ranką į žaizdas. Klausysiuosi, ką jis sako Jėzui. Ir aš galiu ištarti tą patį, tiesdamas ranką į Prisikėlusį Nukryžiuotąjį. Aleliuja.

Šeštadienis 15 d.

Palaiminti nematę

Scena baigiasi palaiminimu tiems, kurie tiki nematę, kitaip tariant, tiems, kurie įtikės pasitikėdami kitų žodžiu, pavyzdžiui, tuo, ką sako Evangelijos. Tikėjimas gimsta, klausantis žodžio. Ir ši patirtis teikia tikrą palaimą. Kiek žmonių, kad patikėtų, vis dar laukia, norėdami savo akimis pamatyti stebuklus ar bent mažą ženklą. Prisiminsiu žodžius, kuriuos išgirdau ir kurie atvėrė mano širdį tikėjimo džiaugsmui. Aleliuja.

Sekmadienis 16 d.

Turėti gyvenimą per Jo Vardą

Šiandien švenčiame Viešpaties gailestingumą. Evangelija leido mums išgirsti gailestingus, o ne teisiančius ar prislegiančius žodžius, skirtus mokiniams, paralyžiuotiems iš baimės, arba nustebinančius žodžius, ištartus Tomui, nebuvusiam drauge pirmąją dieną. Jokių šiurkščių žodžių, tik meilūs žodžiai ir subtilūs gestai, linkintys gera. Net Tomas iš pradžių nebuvo baramas, tik po to buvo nepiktai pabartas, o jo akys pamatė tai, kas neįtikėtina. Ir mes negirdime jokių priekaištų, tik palaiminimą. Esame kviečiami tikėti pasitikėdami kitų pasakojimais. Mišios yra viena iš istorijų, kurios įveda į ryšį ir net į bendrystę su Prisikėlusiu Nukryžiuotuoju. Iššūkis? Kad per Jo vardą turėtume gyvenimą. Tai yra, kad išgyventume prisikėlimą ir mes!

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos   .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).