Kiekvienos savaitės maldos,

apmąstant sekmadienio Evangeliją

nuo gegužės 15 d. pirmadienio iki

gegužės 21 d. sekmadienio, 2023

 

 

►link 7-ojo VELYKŲ sekmadienio, A

 

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

 

 

Meldžiamės, kad Bažnyčioje veikiantys judėjimai ir grupės kasdien iš naujo atrastų savo evangelizacinę misiją, o jų charizmos tarnautų pasaulio reikmėms. 

 

 

„Aš apreiškau Tavo vardą žmonėms“

                                                                                                      Jn 17, 6

 

 

Ši Evangelija supažindina mus, kokia yra Jėzaus maldos esmė: su visais dalytis Tėvo šlove, t.y. Jo dieviškuoju artumu, stiprybe, meilės misija. Evangelistas mums pateikia ir išorinę Viešpaties laikyseną: „Jėzus pakėlė akis į dangų“. Iš tiesų visu savo kūnu Jis „stiebiasi“ į Tėvą, stiebiasi į dangų.

Ši patirtis aprašyta ir kurčnebylio išgydymo scenoje (Mk 7, 34). Norėdamas parodyti ligoniui, kas jį pagydys, Jėzus pažvelgia į dangų ir „atsidūsta“. Jis kviečia šį žmogų, o ir mus, savo širdį, kūną, mintis, savo istorijas bei polėkius kreipti į Tėvą, kuris kupinas gerumo. Dėkokime Jėzui, kuris veda

mus pas Tėvą ir leidžia įeiti į savo sūnišką ir kūnišką maldos patirtį.

 

Manuel Grandin, jėzuitas

 

 

 

Evangelija pagal šventąjį Joną

 

(Jn 17, 1b–11a)

 

  

„Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave ir – Tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos Jam esi atidavęs. O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo, o Tu juos atidavei man, ir jie laikėsi Tavojo

žodžio. Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš Tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš Tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs. Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius. Jie juk yra Tavieji! Ir visa, kas mano, yra Tavo, o kas Tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas Tave.

 

 

Pirmadienis 15 d.

 

Susisiejęs su dangumi

 

Kelias savaites kontempliavome Jėzų, kuris kreipiasi į savo mokinius Kančios išvakarėse. Laikas tarsi ištęstas, kad galėtume pajusti akimirkos iškilmingumą. Taigi esame susiję su apaštalų prisiminimais, prisiminimais, kur sumišusi nostalgija su viltimi. Jų mokytojas, „pakėlęs akis į dangų“, vykdo misiją. Jis nusprendė savo gyvenimą padovanoti iki galo, kad įvykdytų Jį siuntusiojo valią. Viešpatie, būk pašlovintas už meilę visiems, už meilę man. Suteik malonę, kad išlaikyčiau nukreiptas akis į Tave, ypač šios dienos susitikimuose.

 

 

Antradienis 16 d.

 

Apie Šlovę

 

Žodis „pašlovintas“ arba „šlovė“ šioje ištraukoje pasikartoja šešis kartus, ir Jėzus šį žodį vartoja tiek kalbėdamas apie save, tiek apie savo Tėvą. Tai žodis, girdimas Mišiose („Garbė Dievui aukštybėse...“) arba žinomose maldose („Garbė Dievui Tėvui...“), bet ką jis reiškia? Šlovė – hebrajiškai „kâbod“ – žymi tai, kas svarbu. Šlovinti Dievą — tai pripažinti Jo svarbą mūsų gyvenime. Bet kodėl Jėzus kalba apie šlovę šią dramatišką valandą? Viešpatie, būk pašlovintas už tai, kad esi svarbus, kad esi mano gyvenime. Suteik man malonę, kad į Tave remčiausi ypač silpnumo metu.

 

 

Trečiadienis 17 d.

 

Anapus laiko

 

Jėzus kalba apie šlovę, kurią reikia duoti ir priimti: „Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave“; „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“. Taigi ši mainų dinamika prasidėjo seniai! Mokytojas mus moko, kad malda yra dialogo ir

pasitikėjimo istorija, istorija, kuria Jis pats gyvena. Jis tvirtina: „Ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius“. Džiaukimės, nes esame dalis meilės plano, per kurį priklausome Tėvui, mus patikėjusiam Jėzui. Viešpatie, būk pašlovintas už šiuos žodžius, kurie daro mus dovana visiems.

Suteik man malonę, kad šiandien palaikyčiau ryšį su Tavimi ir Tėvu.

 

 

Ketvirtadienis 18 d.

 

„O aš grįžtu pas Tave”

 

Visa Bažnyčia švenčia Įžengimą į dangų: prieš sugrįždamas pas Tėvą Jėzus paskutinį kartą pasirodo savo mokiniams. Jėzus daugiau nesidalins jų kasdienybe. Bet Jėzus jų neapleidžia, Jis nori, kad jie būtų su Juo ir jų laukia. Mokiniai turi ieškoti Jėzaus visur, kur yra, ir tai įmanoma per Šventąją Dvasią. Viešpatie, būk pašlovintas už būdus, kuriais prisidedi prie mūsų trapios žmonijos. Suteik man malonę, kad leisčiausi nustebinamas Tavo Buvimo, kartais netikėto.

 

 

Penktadienis 19 d.

 

Amžinasis gyvenimas

 

Kai kuriuos Jėzaus žodžius turėtume kartoti sau kiekvieną dieną: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“. Viskas pasakyta. Amžinasis gyvenimas nėra nei slaptas žinojimas (gnosis), nei įgytas diplomas, nei magiška būsena, atitolinanti mus nuo nelaimes. Tai visų pirma artimi santykiai ir nepelnyta dovana: „Tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos Jam esi atidavęs“. Viešpatie, būk pašlovintas už šį amžinąjį gyvenimą, kurį dovanoji mums. Suteik man malonę, kad Tave pažinčiau ir kiekvieną dieną vis labiau mylėčiau.

 

 

Šeštadienis 20 d.

 

Pasaulio širdyje

 

Žodis „pasaulis“ Raštuose ir Evangelijoje pagal šv. Joną turi kelias reikšmes. Tai ir „cosmos“ (kūryba), ir nuodėmingas pasaulis, ir „pasaulio“ dvasia. Taigi, kai Jėzus sako: „Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje“, turime išgirsti nepatogią, bet būtiną mūsų vietą čia, žemėje, ir pasitikėjimą, kurį ji suteikia mums. Dabar esame Jo rankos ir širdis, kad augintume savo žemiškąją šeimą, kuriai to labai reikia. Viešpatie, būk pašlovintas už misiją, kurią vykdai per mus. Suteik man malonę, kad būčiau Tavo apaštalu ir liudyčiau, padedamas Šventosios Dvasios.

 

 

Sekmadienis 21 d.

 

Tapti mokiniu misionieriumi

 

Jėzus ir toliau lieka pasitikintis mokytojas. Žinodamas savo mokinių trūkumus ir nesėkmes Kančios metu Jis pakartojo Tėvui, jog pasitiki savo mokiniais: „Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš Tavęs kyla. Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš Tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs“. Jėzus tiki mūsų tikėjimu, nepaisydamas mus apninkančių baimių ir abejonių. Jis žino, jog viskas, ką Jis padarė, ir viskas, ką Jis pasakė, duos vaisių, ir duos ne tik pirmiesiems Jo draugams. Ir jei šiandien vis dar esame tikintys, tai dėl šio iš kartos į kartą perduodamo pasitikėjimo: taip, tikime, kad Jis išėjęs iš Dievo, kad Jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas, kad nesame vieni. Dėkokime šiam Dievui, kuris savo meilės kūrinijai plane nusprendė, jog esame reikalingi, ir kuris mato toliau už mus. Prašykime Šventosios Dvasios, kad palaikytų mūsų, kaip misionieriaus mokinių, pašaukimą.

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos   .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)