Kiekvienos savaitės maldos,

apmąstant sekmadienio Evangeliją

nuo birželio 1 d. pirmadienio iki

birželio 7 d. sekmadienio, 2023

 

 

►link 5-ojo VELYKŲ sekmadienio, A

 

Melstis pasaulio širdyje su

popiežiumi Pranciškumi.

 

 

Meldžiamės, kad Bažnyčioje veikiantys judėjimai ir grupės kasdien iš naujo atrastų savo evangelizacinę misiją, o jų charizmos tarnautų pasaulio reikmėms. 

 

 

„Tegul neišsigąsta jūsų širdys“

                                                                                                      Jn 14, 1

 

 

Ateitis neaiški, ir šis netikrumas verčia mus nerimauti. Pasaulio įvykiai, mūsų padėtis visuomenėje, mūsų asmeninės silpnybės nepalieka mus mūsų ramybėje. Tačiau Jėzus prašo mūsų nenusiminti. Perėjęs mirtį, dabar Jis gyvena su Tėvu ir žada mus pasiimti su savimi. Jis ruošia mums vietą tarp

daugelio buveinių. Jis atėjo dalytis mūsų gyvenimu, kad surinktų mus ir vestų pas savo Tėvą. Jis netgi mums sako, kad yra kelias, vedantis pas Jį. Taigi ką turime daryti? Paprasčiausiai tikėti tuo, ką Jėzus mums sako, pasitikėti Juo ir konstatuoti, kad Jis visą gyvenimą nuolatos kalba apie savo Tėvą. Jam tai gyvybiškai svarbūs santykiai. Viskas, ką Jis daro ir sako, tą liudija. Visą savaitę su užsidegimu prašykime šios tikėjimo malonės.

 

Anne-Marie Aitken

 

 

 

Evangelija pagal šventąjį Joną

 

(Jn 14, 1–12)

 

 

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!’? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten,

kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį

pažįstate ir esate matę.“ Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą’? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas

yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą.“

 

 

Pirmadienis 1 d.

 

Širdies reikalas

 

Sekmadienio evangelija gali teisėtai sukelti galvos skausmą. Tai sunkiai suvokiama kalba, gana abstrakti, net jei joje naudojami įvaizdžiai. Kad mano malda nevirstų galvosūkiu, melsiuosi, klausydamasis pirmojo Jėzaus žodžio, skirto mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys“. Būtent, širdys! Todėl malda prasideda ne nuo galvos. Prisikėlęs Jėzau, nuramink mano širdį. Padėsiu prieš Tave visa, kas jai, širdžiai, kelia nerimą. Tegul ateina Tavo ramybė.

 

 

Antradienis 2 d.

 

Vieta! vieta!

Namai, Tėvo namai. Daug buveinių šiuose namuose, tokia įvairovė vienuose namuose. Vietą, vienintelą vienintelę vietą Jėzus man paruošia. Kur? Šalia savęs. Jėzus atskleidžia savo planą: kad Jo mokiniai liktų su Juo ir gyventų su Dievu, savo Tėvu ir mūsų Tėvu. Melsiuosi, leisdamas šiems

žodžiams apie buveines, namus ir vietą apsigyventi mano širdyje. Neabejotinai ateina vaizdai, prisiminimai apie vietas, kur gyvenau ir laimingai gyvenau... Prisikėlęs Jėzau, nori mus vesti ten, kur

gyveni. Kas Tave skatina paskirti iš anksto man vietą prie savęs?

 

 

Trečiadienis 3 d.

 

Dangiška GPS

 

Tomas visada klausia tiesiai ir atvirai. Jis nebijo ir nesigėdija atskleisti savo klausimų Jėzui. Todėl jis drįsta pasakyti nežinąs, kur Jėzus eina, ir kad dar mažiau žino Jo kelią! Pasakyti Jėzui, kad nežinai, nėra drama. Pripažindami, kad esame pasiklydę, nežinodami, kur eiti Jo ieškoti ir Jį rasti, galime netgi augti kaip mokiniai. Šiandien meldsiuosi, išsakydamas savo klausimus, viską, ką norėčiau žinoti, bet vis dar nežinau.

Prisikėlęs Jėzau, parodyk man kelią, kuris veda pas Tave.

Kad nelikčiau nežinomoje žemėje.

 

 

Ketvirtadienis 4 d.

 

Aš…

 

Visi žinome, jog nemandagu sakyti: „Aš...“ Vis dėlto Jėzus tą sako ne norėdamas pasipuikuoti, o atskleisdamas savo tapatybę. Jis vartoja įvaizdį (kelias), sąvoką (tiesa) ir nesibaigiančią realybę (gyvenimas). Kelio įvaizdį Jis vysto, nurodydamas, kad „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik

per mane“. Jėzus kalba apie perėjimą (Velykas, nes tokia šio žodžio reikšmė). Savo maldoje leisiu Dievui nutiesti kelią į mano širdį, sukurti manyje tiesą ir vesti mane į gyvenimą, kuris neturi pabaigos.

 

 

Penktadienis 5 d.

 

Gerai matomas!

 

Pilypas perima estafetę iš Tomo, užduodamas klausimą. Jis, graikų kilmės, nori matyti. Ir matyti ne bet ką, o Tėvą, kurio niekas niekada nematė ir kurio negali pavaizduoti jokia statula, net Olimpo. Jėzaus atsakymas yra tarsi akmuo: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ Pilypas niekada to

nesuvokė, nes jį apėmė dvasinė trumparegystė. Matyti tą, kuris su mumis, reiškia matyti Tėvą. Užsimerkęs, bet atvira širdis širdimi žvelgsiu į Evangelijos ištraukas, kurias mėgstu ir kurios tebėra įsirėžusios į mano širdį. Jos leidžia man matyti Tėvą. Dieve, atverk man akis!

 

 

Šeštadienis 6 d.

 

Tėvo ir sūnaus santykiai

 

Jėzus aiškina ryšį, kuris Jį sieja su Tėvu. Šis santykis eina per žodį („Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu“). Jis kuria dvasinį gyvenimą ir solidarumą („Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“). Jis

žmogaus istorijoje nuo gimimo iki mirties atskleidžia ryšį ir artumą su Tuo, kuris dovanoja amžinąjį gyvenimą. Klausysiuosi Jėzaus, kalbančio apie savo santykius su Tėvu. Neįmanoma Jo matyti ar išgirsti dabar, nesiejant Jo su Tėvu. Džiaugsiuosi šiuo atrastu artumu ir visa širdimi atsiversiu jam.

 

 

Sekmadienis 7 d.

Kas darys darbus, didesnius už mūsų ir už Jėzaus?

 

Žinoma, mes! Tai šios Evangelijos ištraukos staigmena. Ne tik Jėzaus gyvenimas mums leidžia matyti Tėvą. Ne tik Jo Prisikėlimas leidžia mums įeiti į artumą su Tėvu. Bet ypač Jėzus kviečia mus į pasitikėjimą. „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau“. Jėzus tampa mūsų broliu. Esame to

paties kraujo. Turime viską, kad galėtume veikti ir tarnauti kaip Jis. Jėzus eina dar toliau: „... dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. Jėzus trokšta mums darbėsgarbės. Pagrįstas siekis, nes Jis žino, ką geba Dvasia, kurią netrukus gausime. Taigi, negaliu laukti, kol Jėzus išeis, kad būtų su

mumis visame pasaulyje ir skelbtų Gerąją Naujieną apie karalystę.

 

Asmeniniai užrašai, maldos intencijos   .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................

(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).