Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugsėjo 18 d. pirmadienio iki
rugsėjo 24 d. sekmadienio, 2023
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės, kad visuomenės užribyje atsidūrę,
nežmoniškomis sąlygomis gyvenantys žmonės nebūtų
pamiršti institucijų ir niekada nebūtų laikomi beverčiais.
„Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“
Mt 20, 16
Šis palyginimas apie vienuoliktos valandos darbininkus labai slogus, nes griauna gerus mūsų principus: dirbti daugiau, kad laimėtume daugiau! Pirmieji samdomi darbininkai atspindi nūdienos pasaulio dvasią, jie nepatenkinti savo atlyginimu, pavydi, jaučia neteisybę. Bet sutartis aiški nuo pat pradžių: vienas denaras jums! Kad padėtų mums suprasti Dievo karalystės tikrovę, Jėzus griauna mūsų teisingumo logiką, norėdamas atvesti mus prie kitokios logikos – nepaprasto Dievo dosnumo. Paskutiniai darbininkai visą dieną laukė, kol bus įdarbinti, bijojo grįžti namo, nes
negalėjo išmaitinti savo šeimos. Net paskutinę dienos valandą šeimininkas atkakliai kviečia tuos, kurie dar ten yra, o jų daug. Jei yra Dievo teisingumas, tai Jo Karalystė yra šalis be pavydo ir be paliktųjų...
Tebūnie ši Karalystė tarp mūsų!
Emmanuelle Huyghues Despointes
Evangelija pagal šventąjį Matą
(Mt 20, 1–16)
Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią,
bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’. Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir
eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“
Pirmadienis 18 d.
Dievas ieško
Netrūksta palyginimų apie Dangaus karalystę: gausi sėja, su raugėmis augantys kviečiai, garstyčių grūdelis, raugas tešloje, brangus perlas, lauke paslėptas lobis, didelė vestuvių puota... Mūsų palyginimas gan originalus. Per šeimininką, kuris kelis kartus išeina samdyti darbininkų, mums
kalbama apie Dievą, kantriai ieškantį bendradarbių.
Dėkosiu Jam, kad nepavargsta ateiti susitikti su mumis ir renkasi,
nes Jam reikia mūsų, reikia manęs.
Antradienis 19 d.
Ilga diena
Mūsų istorija trunka visą dieną! Čia iš tikrųjų šeimininkas samdo bet kuriuo dienos metu: anksti ryte, devintą valandą, vidurdienį, apie trečią valandą ir galiausiai – likus valandai iki darbo pabaigos. Daugelis ieško darbo tiek Jėzaus laikais, tiek šiandien. Mąstysiu apie tuos, kurie ieško
darbo ir kuriems dienos kartais būna ilgos. Įvardysiu Dievui tuos, kuriuos pažįstu, o ypač Jam patikėsiu nusivylusius, netekusius drąsos.
Trečiadienis 20 d.
Būti siunčiamam
Be paties darbo, daugelį iš mūsų mobilizuoja faktas, kad esame kažkieno siunčiami, esame išrinkti, randame prasmę ten, kur ką nors darome. Štai kas kartais būna sunku ieškantiems darbo: būti neišrinktam, nesiunčiamam. Skirkime laiko ir kontempliuokime šį šeimininką ir išgirskime jo pažadą: „Eikite ir jūs į vynuogyną, jums duosiu, kas teisinga“. Į kokius vynuogynus jaučiuosi siunčiamas? Kokio atlygio, – nes „kiekvienas darbas nusipelno atlyginimo“, – tikiuosi iš Dievo ir kitų?
Ketvirtadienis 21 d.
Laimingas paskutinysis
Šventasis Matas, kurį šiandien švenčiame, gerai iliustruoja Jėzaus žodžius. Mokesčių rinkėjas, besidarbuojantis užpuolikui, šis žmogus paskutinis įsitraukė į bėgimą link Karalystės. Jis, socialiai ir religiškai paniekintas, per kontaktą su Jėzumi tapo „pirmuoju“, išrinktuoju ir išsiųstuoju. Dėkosiu
Viešpačiui, kuris nesirenka savo apaštalų pagal mums įprastus kriterijus, o šiandien kviečia visokius vyrus ir moteris tarnauti Bažnyčiai ir pažeidžiamiausiems.
Penktadienis 22 d.
Priimti visus?
Tačiau šis palyginimas išlieka rūstus, nes smerkia pavydą tų, kurie dirbo visą dieną ir laiko save labiau nusipelniusiais už tuos, kurie atėjo į vynuogyną po jų, o ypač – paskutinę akimirką. Šį palyginimą kartais suvokiame kaip pirmųjų krikščionių bendruomenių, kurioms atleidimą, suteiktą neseniai atėjusiems, ypač pagonims, išgyventi nebuvo taip lengva. Ar ne tas pats vyksta ir mūsų bendruomenėse? Argi nelyginame savęs su kitais ir nesiviliame, kad mus pripažintų dėl visokių suteiktų tarnysčių? Viešpatie, išgelbėk mane nuo pavydo ir mano pasaulietiškos reakcijos?
Šeštadienis 23 d.
Jis pervertina!
Suvokiame, kad mūsų palyginime darbo kodeksas iš tikrųjų nėra gerbiamas. Ir net jei šeimininkas gerbia darbo dienos pradžioje nustatytą atlyginimą, negalime blogai nesijausti dėl jo sprendimo visiems darbininkams skirti tą patį užmokestį. Mūsų Dievas vadovaujasi kita logika: išgelbėjimas skirtas kiekvienam, kad ir kokie būtų jo nuopelnai. Esame kviečiami kontempliuoti dosnų Dievą, kuris vis nuo mūsų pabėga ir mus supurto. Skirsiu laiko dar kartą perskaityti scenos pabaigą ir
pasistengsiu pajusti Dievo džiaugsmą, Dievo, kuris galiausiai džiaugiasi, galėdamas daug duoti visiems, o ypač tiems, kurie neturi nuopelnų, tiems, kurie yra „paskutinieji“, o ir aš iš tokių būnu dažniau, nei manau!
Sekmadienis 24 d.
Keista logika
Likus kelioms Sinodo apie sinodiškumą Romoje dienoms, gera kontempliuoti šį šeimininką – Dievą, dosnų visiems ir leidžiantį mums išeiti iš įprastų sprendimų. „Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji
– paskutiniai“. Kaip suprasti šį posakį širdimi? Kaip galime būti tokie pat dosnūs? Ateinančiu laiku skirkime laiko melstis už keliaujančią Bažnyčią, kad ji galėtų, kad visi kartu galėtume įeiti į naują logiką, suteikiančią teisę „paskutiniesiems“, mažiausiems, paliktiesiems. Prašykime gilesnio
atsivertimo malonės, ko taip reikia šiam trapiam pasauliui, ieškančiam meilės ir džiaugsmo.
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
