Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugsėjo 16 d. pirmadienio iki
rugsėjo 22d. sekmadienio, 2024
►link 25-ojo eilinio sekmadienio, B
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės,
kad kiekvienas iš mūsų širdimi išgirstų Žemės ir stichinių nelaimių bei klimato kaitos aukų šauksmą ir asmeniškai įsipareigotų saugoti pasaulį, kuriame gyvename.
„Kuris iš jų didžiausias“
Mk 9, 34
Evangelija pagal šventąjį Morkų
(Mk 9, 30–37)
Anuo metu, nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“
Pirmadienis 16 d.
Ša! Kas gali būti paprastesnio, kaip keliauti per Galilėją? Kodėl Jis nenori, kad kas nors apie tai žinotų? Kodėl? Atrodo, kad visi, visa Žemė turi ausis, klausosi. Prisiminsiu tą laiką, kai tikėjausi didelės tylos. Jėzau, ką jautei tą akimirką, kai maldavai tokios tylos šioje tautų kryžkelėje?
Antradienis 17 d.
Vėl šis skelbimas
Jėzus pakartoja neseniai skelbtą žinią. Petras atsakė į klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“, kai Jėzus pranašavo apie savo mirtį. Ir Jis pranašauja dar kartą. „Žmogaus Sūnus“ turės kentėti; bus atiduotas į žmonių rankas. Tai neabejotinai paskatino Jį trokšti beveik neįmanomo artumo. Kai maldoje jauti tam pasipriešinimą, gali prie to sugrįžti, kad eitum pirmyn, – sako tėvas Ignacas. Viešpatie, padėk man priimti Tave, koks esi, įveikti atmetimą!
Trečiadienis 18 d.
Užsidarę mokiniai
Norint pasilikti su Viešpačiu, galima vieną dieną patirti šoką. „Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso Jį klausti.“ Jiems to per daug... O man? Ar kada nors jaučiau norą pabėgti, nes to buvo „per daug“? Galiu nesistengti suprasti sunkių naujienų, tai neigimo kelias. Dvylika liko. Viešpatie Jėzau, padėk, kad pažinčiau Tave savo gelmėje, iki galo.
Ketvirtadienis 19 d.
Kai žodžiai nekontroliuojami
Nenorimos realybės diskomforto metu puola piktasis. Jėzus Dvylika palieka, kad jie nerimą išgyventų tarpusavyje. Namie, artumoje, Jis vėl grįžta. Pagaliau Jis mus išgirdo! Pralaimint stengiamasi žaisti dar energingiau. Kaip šalims tarpusavyje. Ar skirsiu laiko, kad sugrįžčiau „namo“ ir dar kartą permąstyčiau, ko iš tikrųjų ieškau? Šventoji Dvasia, raginai Mylimąjį keliauti į dykumą, duok man įžvalgumo drąsos!
Penktadienis 20 d.
Visų tarnas
Ar mūsų tikslas būti pirmiems? Daugelis turi šį tikslą: įmonės, šalys, išrinktieji. Jėzus nesako, kad tai blogai. Jis tik sako savo draugams, kaip į tai atsiliepti: tapti visų tarnu. Tėvui visi yra Jo mylimieji. Oi, man kartais sunku prisiartinti prie vieno ar kito žmogaus, tad kaip man tarnauti, kaip Tu tarnavai mums? Tėve, Tu atpažįsti Jėzuje savo Sūnų, savo vienatinį Sūnų, visų tarną; išmokyk mane mylėti Tave visuose.
Šeštadienis 21 d.
Priimti vaikelį
Tuo metu Izraelyje vaikas – mažiausias, namų tarnas, į kurį nekreipiama daugiau dėmesio. Jis gyvena su savo amžiaus vaikais. Jis nėra „didis“. Jėzus, Dievo Sūnus ir „Žmogaus Sūnus“, atpažįsta jame save, mylimąjį Tėvo akyse. Ar myliu vaiką savyje, pažeidžiamą, priklausomą, augantį? Ei, mokiniai, parodykite ženklą Viešpačiui, kad priimu patį mažiausią į savo širdį!
Sekmadienis 22 d.
Teisusis ir Jo kova
Bažnyčia ragina mus mąstyti apie Teisųjį ir Jo kovą. Kartais nutinka, kai apgailestaujama dėl siaubą keliančių žmonių, kurie gniuždo kitus ir laisvai gina savo interesus. Teisusis tokių minčių nepažįsta. Jis jų neįsileidžia. Bet jei norite būti Teisieji, leiskite, kad „didieji“ be skrupulų pereitų per jus. Teisiojo kova – tai tikėti ir įžvelgti, kas slypi už išbandymo, priimti vien tik Dievą, Meilę. Jis lieka laisvas dovanodamas gyvybę – net savo niekintojams. Kristus gyvena jame. Jo prašymai „taikūs“ – teisumo vaisius sėjamas taikoje, kaip sako šv. Jokūbas. O mes, kaip prašome mes?
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
