Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
rugpjūčio 21 d. pirmadienio iki
rugpjūčio 27 d. sekmadienio, 2023
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės, kad Pasaulio jaunimo dienos Lisabonoje
padėtų jauniems žmonėms leistis į tikėjimo kelionę
ir savo gyvenimu liudyti Evangeliją.
„Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“
Mt 16, 18
Akmenys nėra tie, apie kuriuos manai
Šią savaitę Jėzus mums siūlo grįžti prie Bažnyčios ištakų dviem etapais. Pirmiausia reikia prisiminti, kad Jis, Jėzus, o ne mes, stato Bažnyčią, „savo“ Bažnyčią, o ne „mūsų“ Bažnyčią. Šiuo metu vykstantis sinodinis procesas tą puikiai parodo: reikia klausytis Šventosios Dvasios, kad sužinotume, kaip Viešpats nori drauge su mumis kurti savo Bažnyčią. Antras žingsnis – nesuklysti dėl akmens, ant kurio Jėzus stato savo Bažnyčią. Šis akmuo yra ne uola, o žmogus Petras, kuris, kaip ir kiekvienas žmogus, paimtas iš žemės. Jis turi savo stiprybės ir savo silpnybių. Šio sekmadienio Evangelija mums parodo jo jėgą tikėjimo žodyje, kuriuo jis kreipiasi į Jėzų. Kitą savaitę pamatysime jo silpnumą. Jis bus vadintas šėtonu. Bažnyčios pagrindas ne gelžbetoninis, o savo silpnybėmis nuginkluojamas Petras. Būkime tie gyvieji Dievo gailestingumo akmenys.
Manuel Grandin, jėzuitas
Evangelija pagal šventąjį Matą
(Mt 16, 13–20)
Anuo metu, atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir
danguje.“ Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.
Pirmadienis 21 d.
Identiteto krizė
Jėzus nėra egocentriškas ar priklausomas nuo to, kaip kiti Jį priims. Tačiau Jis klausia savo sekėjų, kuo žmonės Jį laiko. Vykdydamas savo misiją, Jis puikiai pažįsta nesusipratimus ir įtampą, kylančią dėl Jo skelbimo ir tapatybės. Atsakymai stebinantys: Jis laikomas kai kuo kitu! Nors ir kiek keista, šiandien pasistengsiu užduoti klausimą dviem ar trims aplinkiniams žmonėms: „Kas tau yra tas, kuris vadinamas Jėzumi? Kokius tau patinkančius Jo asmenybės bruožus žinai?“ Skirsiu laiko ir
užsirašysiu atsakymus.
Antradienis 22 d.
Tačiau kas yra Jėzus?
Atsakydami savo mokytojui, mokiniai vartoja Senojo Testamento simbolius arba Jono Krikštytojo asmenį. Tai nėra visiškai nelogiška: norint pažinti Jėzų, reikia suvokti šventąją istoriją. Bet jiems dar toli. Jėzus savo darbais ir žodžiais atėjo atnešti Gerosios Naujienos – „Dievas nori mus išgelbėti“ –
Jis netgi yra jos įsikūnijimas. Tačiau ši precedento neturinti žinia daugeliui Jo pašnekovų kelia nerimą ir yra sunkiai suvokiama. Pradėdamas nuo vakar dienos užrašų, bandysiu pats užbaigti Jėzaus profilį: kokį pėdsaką Jis man palieka? Ką man Jis prideda? Kokie gestai ir žodžiai Jam būdingi?
O ko aš Jame nesuprantu?
Trečiadienis 23 d.
„Gyvojo Dievo Sūnus“
Tada Jėzus užduoda klausimą savo bičiuliams. Galbūt Jis nerimauja dėl to, ką jie suprato ir ko ne, ir... ką ketina pasakyti. Atsakymas kyla iš Petro širdies gelmių: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzų tie žodžiai sujaudina taip, kad Jis ištaria vieną šilčiausių palaiminimų: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“. Dėkosiu drauge su Jėzumi už šias pilnatvės akimirkas, kai tikėjimas tampa gyvesnis. Prašysiu Tėvo
sustiprinti manyje tikėjimą savo Sūnumi ir Tuo, kuris yra Gyvasis Dievas.
Ketvirtadienis 24 d.
Jėzaus bičiulis
Bažnyčia šią dieną švenčia apaštalą Baltramiejų, susijusį su Natanaelio personažu iš Evangelijos pagal Joną. Šiam ankstyvajam mokiniui netrūko temperamento, ir Jėzus apie jį pasakė, jog jis „tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“ (Jn 1, 47). Baltramiejus buvo Jėzaus klausimų ir Petro
tikėjimo išpažinimo, apie kurį pasakoja mūsų scena, liudininkas. Nedaug apie jį težinome. Tradicijos tikina, jog po Sekminių jis tapo misionieriumi Indijoje, ten patyrė kankinystę. Kuriam (-iems) apaštalui (-ams) jaučiuosi artimas? Kuris dabar būtų mano įkvėpimas ir kodėl? Šventojo Baltramiejaus užtariamas, prašysiu Viešpaties malonės, kad būčiau misionierius ten, kur gyvenu.
Penktadienis 25 d.
Gauta tapatybė
„Peras – Uola“ yra vienas geriausiai žinomų žodžių žaismo pavyzdžių mūsų tradicijoje! Biblijoje keli iš jų gavo naują vardą, naujos misijos ženklą: Abramas tapo Abraomu (daugelio tautų tėvu), Saraja tapo Sara (karaliene), Jokūbas – Izraeliu (kovojančiu su Dievu)... Po šio tikėjimo išpažinimo Jėzus Petrui patiki atsakomybę už besiformuojančią bendruomenę: Bažnyčią, apie kurią Naujajame Testamente išgirstame pirmą kartą! Nuo tos akimirkos iki šiandienos esame paženklinti šiuo ganytojo ir gynėjo asmeniu. Ypači melsiuosi už Petro įpėdinį ir tuos, kurie tarnauja Bažnyčiai.
Šeštadienis 26 d.
Netvirtas akmuo
Jėzus Petrui skiria svarbias pareigas: duoda Karalystės raktus, o ir valdžią surišti ir atrišti žemėje, kaip ir danguje. Ši galia gali būti neteisingai interpretuojama ir, kaip žinome, likusiame epizode mums bus parodyta, kad Petras vaidina vadą ir net išsako gyvus priekaištus Jėzui, kuris skelbia apie savo Kančią. Emocinis liftas vargšui Petrui: nuo palaiminimo iki priekaišto: „Eik šalin, šėtone“! Viešpatie, suteik man malonę likti savo vietoje ir išmokti tarnauti, tarnaujant ne sau.
Sekmadienis 27 d. Pergalė iškovota
Šio sekmadienio Evangelija mums apie Jėzų kalba slėpiningai. Jis pasitraukia su savo sekėjais, kad galėtų su jais pasikalbėti akis į akį, be minios aplink. Tai svarbiausias Jo kelionės etapas. Iš kai kurių savo pašnekovų žodžių Jis pastebi būsimą nesėkmę, net neapykantą ir, atrodo, sutiko eiti meilės keliu iki galo, atiduodamas savo gyvybę. Tačiau prieš paskelbdamas jiems apie savo netolimą ateitį Jeruzalėje, Jis turi žinoti, ką mokiniai žino apie gandus ir ką mano apie Jį. Susitikimas emociškai
stiprus, tai Jam sutvirtinimo akimirka. Kaip Atsimainymo metu, taip tarsi per Petro pareiškimą Jis išgirsta Tėvo, kuris iš tikrųjų atsiuntė Jį šiai misijai, balsą! Ir per šį pagarbinimą Jėzus mus labai padrąsina: „ir pragaro vartai jos (mano Bažnyčios) nenugalės“! Šiais, kartais atrodančiais sunkiais, mūsų bendruomenėms laikais išgirskime tą pažadą ir juo džiaukimės!
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
