Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo rugpjūčio 5 d. pirmadienio iki
rugpjūčio 11 d. sekmadienio, 2024
►link 19-ojo eilinio sekmadienio, B
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės,
kad politiniai lyderiai tarnautų savo žmonėms, darbuodamiesi dėl visapusiško žmogiškojo vystymosi ir bendrojo gėrio,
rūpindamiesi darbo netekusiais žmonėmis ir
teikdami pirmenybę vargšams.
„Aš esu Gyvybės duona“
Jn 6, 51
Evangelija pagal šventąjį Joną
(Jn 6, 41–51)
Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: "Aš esu nužengęs iš dangaus“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Pirmadienis 5 d.
Visada skundžiatės?
Jėzaus amžininkai kaltina Jį, kaip kadaise jų protėviai, išėję iš Egipto, dykumoje kaltino Dievą. Skųstis – tai toksiškai žvelgti, neturint „tinkamų akinių“, pirmiausia sutelkiant dėmesį į tai, kas vyksta ne taip, o ne į tai, kas gerai. Nelengva „nesiskųsti“ dėl visko, kas aplink mus atrodo blogai tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje! Šią savaitę prašysiu Viešpaties „tinkamų akinių“ malonės. Kad išmokčiau įžvelgti grožį, gėrį netobulame pasaulyje.
Antradienis 6 d.
Susieta su dangumi
Tai Atsimainymo šventė. Spindintis Jėzus ir toliau „nusileidžia iš dangaus“, kad apsireikštų mums. Kalnas yra ypatinga susitikimo su Dievu vieta. Prisiminkime Horebo kalną Mozei, Karmelio kalną Elijui, o čia Taboro kalną – mokiniams. Turime ir savo kalnus, ant kurių galėjome susitikti su Dievu: stiprus liturginis laikas, intymus kvietimas, pokalbis... Šią dieną pasistengsiu kopti su Jėzumi į maldos ir pasitikėjimo kalną.
Trečiadienis 7 d.
Sūnus...
Ši scena primena Luko evangelijos 4 skyrių, kai Jėzus grįžta į Nazaretą ir labai šokiruoja savo kaimo žmones. Argi Jis ne dailidės sūnus, argi Jis ne tas, kurį jie gerai pažįsta? Taip, bet tuo pat metu Jis yra ir Dievo Sūnus. Ar tikrai pažįstame Jėzų? Ar gerai pažįstame žmones? Šiandien rinksiuosi „kontempliuoti“ žmogų, kurį myliu (arba kurį myliu per mažai), svarstydamas, kad viena jo dalis ateina iš dangaus ir, nepaisant savo ribotumo, liudija Dievą. Pasinaudosiu proga ir pakeisiu savo požiūrį į jį.
Ketvirtadienis 8 d.
Ateiti pas Jį
Du kartus Jėzus suteikia sąlygas ateiti pas Jį, ir abu kartus tai Tėvo darbas, leidžiantis kiekvienam ateiti pas Jėzų, t. y. priimti Gerąją Naujieną, kurios nešėjas yra Jis. Esame labiau įpratę matyti, kaip Jėzus darbuojasi, norėdamas atvesti pas Tėvą, o ne atvirkščiai. Prašysiu Tėvo malonės, kad „pririštų“ mane prie savo Sūnaus dėl gėrio ir kad būčiau ištikimas šiam ryšiui.
Penktadienis 9 d.
Gyventi amžinai
Atėjimas pas Kristų – tai ne kas kita, kaip Prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. O Jėzus patikslina, pabrėždamas („Amen, amen, sakau jums“): „Tas, kuris tiki, turi amžinąjį gyvenimą.“ Taigi, atėjimas pas Kristų, tikėjimas Juo, atveria kelią į Prisikėlimą „paskutiniąją dieną“, o ir suteikia amžinąjį gyvenimą būtent šią akimirką! Galiu pamąstyti apie tai, kad tikėjimas leidžia man jau dabar patirti kai ką iš amžinojo gyvenimo. Pasistengsiu atpažinti savo išgyventų ir išgyvenamų praeities ar dabarties egzistencijos akimirkų pilnatvę.
Šeštadienis 10 d.
Tapti mokiniu
Romos diakono Lauryno šventės dieną gera išgirsti šį kvietimą būti Kristaus mokiniu, leistis „paties Dievo mokomam“. Niekada nematėme Tėvo, bet kontempliuojame tobulą Jo atvaizdą Jėzaus asmenyje. O mokymas apie Dievą siekia, kad mus vestų tas pats Jėzus, kad sektume Jo pėdomis. Krikščioniškąjį tikėjimą sudaro ne tiek mokymas ar vertybės, kiek prisirišimas prie Jėzaus. Galiu apmąstyti šiuos du Evangelijose kylančius klausimus: kas man Jėzus? Ir ar noriu Juo sekti?
Sekmadienis 11 d.
Gyvybės duona, atiduotas kūnas
Liturginių giesmių, skirtų švęsti šiam Jėzaus kaip maisto slėpiniui netrūksta. Šį sekmadienį parinkime savo širdžiai artimą melodiją ar refreną: „Štai Viešpaties Kūnas ir Kraujas...“, „Kas valgo mano Kūną...“, „Artinkimės prie stalo...“ Tegul šios giesmės padeda mums įsilieti į Eucharistijos nuotykį. Visas žemiškasis Jėzaus gyvenimas susideda tik iš gyvybės atkūrimo, kad ir kur Jis eitų, per žodžius, veiksmus, kvietimus, išgydymus ir stebuklus. Ir būtent šį žemiškąjį gyvenimą visu gyliu prisimename, jis mums pateikiamas per šiuos banalius maisto produktus, tampančius nepaprastus. Taip atgaivinti, savo ruožtu esame siunčiami liudyti gyvenimo pilnatvės, kurios pasauliui reikia. Taigi kyla klausimas: kaip šią savaitę skelbsime šį gyvenimą?
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
