Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo birželio 24 d. pirmadienio iki
birželio 30 d. sekmadienio, 2024
►link 13-ojo eilinio sekmadienio, B
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės,
kad nuo karo ar bado bėgantys migrantai,
priversti keliauti, nepaisydami pavojų ir smurto, būtų priglausti ir rastų naujų gyvenimo galimybių juos priimančiose šalyse.
„Nenusigąsk, vien tikėk!“
Mk 5, 36
Istorija labai panaši į mūsų. Meldžiamės, meldžiame Dievo, kad išgydytų mums artimą žmogų. Esame tikri, Dievas mūsų klauso ir mums atsakys, nes mūsų malda tokia stipri. Bet nieko nevyksta. Tada mus apima nerimas, nieko nesuvokiame. Kokia prasmė melstis? Kaip ir Jayro dukters artimiesiems atrodo, Jėzaus trikdyti nėra prasmės: kauliukas išmestas. Tačiau Jėzus nepalieka, ištaria tik vieną žodį: „Nenusigąsk, vien tikėk“ ir leidžiasi į kelią. Jis neneigia mūsų nerimo ir liūdesio. Jis mus guodžia, kviesdamas nebijoti mirties, Jis, kuris puikiai žino, kad ją patirs po
siaubingos kančios ant kryžiaus. Tikėjimo patirtis pastato mus ant kojų ir duoda jėgų tęsti Gyvenimo kelią: ar tuo tikime?
Emmanuelle Huygues Despointes, KG bendruomenė
Manuel Grandin, jėzuitas
Evangelija pagal šventąjį Morkų
(Mk 5, 21–24. 35–43)
Anuo metu, Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Štai ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė. Atėjo sinagogos vyresniojo žmonės ir pranešė jam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus tarė sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė
vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad
niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
Pirmadienis 24 d.
Kitoje ežero pusėje
Jėzus grįžta valtimi į savo šalį, aplankęs geraziečius Dekapolyje, kur išlaisvino netyrosios dvasios apsėstą žmogų. Jis mėgsta plaukti iš vieno Tiberiados ežero kranto į kitą, nepaisydamas sienų. Jonas Krikštytojas, kurį šiandien švenčiame, irgi stovi ant Jordano kranto ir krikštija atsivertimo
krikštu, kad būtų atleistos nuodėmės. Ten jis pakrikštijo Jėzų. Šiandien žvelgsiu, kur stoviu, kur dvi mano kojos, kuriame krante esu. Prašysiu Tėvo, kad būčiau kartu su Kristumi, kuris ateina į mano valtį.
Antradienis 25 d.
Apsuptas gausios minios
Jėzų, grįžusį į savo šalį, iškart pasitinka gausi minia. Žinia apie tai, ką Jis daro, greitai pasklinda, žmonės pilni didelio dvasinio smalsumo, todėl renkasi aplinkui, spausdami Jį. Jėzus jų neatstumia, Jis juos priima, nes jiems juk Jis ir atėjo skelbti, kad Dievo karalystė prisiartino. Šiandien skirsiu laiko žvelgti į minias, kurias sutinku, metro, traukinyje, autobuse ir pan. Klausiu savęs, ko jie laukia, ko trokšta.
Ir patikėsiu juos Kristui maldoje.
Trečiadienis 26 d.
Sinagogos vyresnysis
Jayras, kurio vardas reiškia „jis šviečia“, užima svarbų postą. Jo šeima yra pilietinės ir religinės visuomenės aukštumoje. Ir vis dėlto, vos atėjęs, jis puola Jėzui po kojų, kas neįprasta jo rango žmonėms. Atsiklaupimas prie kažkieno kojų rodo maldavimą. Jayras išdrįsta kreiptis į Jėzų, tiki, kad
Jis ką nors dėl jo tikrai padarys, tarsi būtų gyvybės Šeimininkas. Šiandien atliksiu nuolankumo gestą, labai pasitikėdamas Tėvu.
Ketvirtadienis 27 d.
Jo dukrelė miršta
Jayras kalba apie savo vaiką kaip apie „dukrelę“. Kiek vėliau iš teksto sužinome, kad jai dvylika metų, taigi ji jau nebe vaikas. Tačiau ji netoli mirties, „miršta“. Jayras nebežino, ką daryti. Jis išbando viską, visas priemones. Jis kreipiasi į Jėzų, prašydamas, kad ji gyventų. Jis nori ją išgelbėti nuo mirties. Šiandien patikėsiu Tėvui visus ligonius, kuriuos pažįstu, tuos, kurie norėtų mirti, bet kurių gyvenimas pratęsiamas, ir žmones, kurie jais rūpinasi.
Penktadienis 28 d.
Vien tikėti
Mergaitė mirusi. Ji nesulaukė, kol ateis Jėzus, ir atrodo, šiuo skausmingu metu namuose tvyro didelė suirutė. Žmonės verkia ir rauda, šitaip jie priima mirtį ir išreiškia skausmą. Jėzus prašo Jayro nenusigąsti, vien tikėti. Prieš duodamas ženklą, Jis dažnai kviečia žmones tikėti. Šiandien klausysiuosi šio Jėzaus kvietimo tikėti, nieko nebijoti, kad ir kas nutiktų.
Ką man reiškia tikėti?
Šeštadienis 29 d.
„Kelkis”
Jėzui mergaitė nemirė, ji miega! Apie kokį miegą kalba Jėzus? Nes pasakyta, kad Jis ją pažadina, tik liepia „keltis“, o tai prisikėlimo veiksmažodis. Ar taip Jėzus patvirtina, kad mirtis tik perėjimas ir kad
visi esame pašaukti naujam gyvenimui po mirties? Taip, kaip Petras ir Paulius paliudijo savo raštuose, esame sukurti gyvenimui, gyvenimui po žemiškojo gyvenimo. Šiandien su visa Bažnyčia džiaugsiuosi mums duotu gyvenimu, kurio mirtis negali sustabdyti.
Sekmadienis 30 d.
Sugrąžinta į gyvenimą
Evangelijos pagal Morką pradžioje Jėzus daro stebuklus, atlieka veiksmus, kurie užduoda klausimų ar net stulbina. Jis sugrąžina gyvybę šiai mergaitei, kuri atsistoja ir pradeda vaikščioti. Ji vėl jauna mergina, sugrįžta pas tėvus ir vėl gali valgyti. Ji kaip Lozorius, išėjęs iš savo kapo. Čia atskleidžiama
kai kas apie Kristų, kuris gyvas išėjo iš kapo ir valgė keptą žuvį su savo mokiniais prie ežero. Tiek prisikėlimo ženklų, bylojančių Dievo norą, kad stovėtume, visiškai gyvi ir turėtume gyvenimą, kurį mums gali suteikti tik Jis. Šį gyvenimą gauname per kiekvieną Eucharistiją, dalindamiesi duona ir
vynu, mus sujungiančiais vieną su kitu ir su Kristumi. Nebijokime!
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com).
