Kiekvienos savaitės dienos maldos,
apmąstant ateinančio sekmadienio Evangeliją
nuo birželio 10 d. pirmadienio iki
birželio 16 d. sekmadienio, 2024
►link 12-ojo eilinio sekmadienio, B
Melstis pasaulio širdyje su
popiežiumi Pranciškumi.
Melskimės,
kad nuo karo ar bado bėgantys migrantai,
priversti keliauti, nepaisydami pavojų ir smurto, būtų priglausti ir rastų naujų gyvenimo galimybių juos priimančiose šalyse.
„Jėzus valties gale miegojo ant pagalvės“
Mk 4, 38
Jėzus miega valties dugne. Taigi ir Dievui reikia miegoti? Kartais toks įspūdis susidaro, kai negirdime Jo nerimastingose savo maldose! Tačiau psalmėje skaitome: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega“ (Ps 121, 4). Bet mūsų scenoje Jėzus miega! Jis pavargęs nuo ilgo pamokslavimo, Jo nepažadina net stichijos triukšmas. Galų gale, kas Jam gali nutikti? Kaip Kūrėjas septintą dieną, ir Jėzus turi pailsėti. Džiaukimės, nes Dievas ir mus kviečia išdrįsti pailsėti. Įtemptame gyvenimo ritme turime išgirsti Jėzų mūsų vidiniams triukšmams sakant: „Nutilk, nusiramink!“ Turime mažiau bijoti, išmokti gyventi labiau pasitikėdami ir ramiai. Argi psalmininkas
nesako: „Viešpats, kuriuos myli, pasirūpina jiems nemiegant“ (Ps 12, 2)? Taigi, kaip Jėzus, išdrįskime pailsėti, pailsėti Dieve. Jis ištikimas ir nuolat ateina mūsų paguosti.
Manuel Grandin, jėzuitas
Evangelija pagal šventąjį Morkų
(Mk 4, 35–41)
Vieną dieną, atėjus vakarui, Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkimės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir
jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“
Pirmadienis 17 d.
Irtis į aną pusę
Sėdėdamas valtyje, Jėzus visą dieną mokė ant kranto susirinkusias minias. Jis kalbėjo apie Dievo karalystę palyginimais. Jis, jaunas mokytojas, traukia ir meta iššūkius žodžiais ir veiksmais. Sutemus Jėzus atsiskiria nuo minios, atsigręžia į mokinius ir ragina: „Irkimės į aną pusę.“ Įsivaizduosiu save ant ežero kranto, minią, mokinius, valtis, naktį. Kaip mano ausyse skamba šis Jėzaus nurodymas?
Antradienis 18 d.
Vėtros šėlsmas
Vairuoti laivą ežere nelengva. Mokiniai, žvejai, tą gerai žino. Tikriausiai niekas nenumanė, kad tą vakarą vėjas taip smarkiai pakils. Valtį semia bangos. Netikėtas įvykis naktį. Galiu savęs paklausti: kokie įvykiai gali mane skandinti? Kokios audros gali supurtyti mano šeimą, bendruomenę, darbo ar gyvenimo vietą, sąžinę? Visa tai patikėsiu Viešpačiui.
Trečiadienis 19 d.
Viešpatie, ateik mums į pagalbą!
Mokinius apima baimė. Tada jie kreipiasi į Jėzų, o Jis „valties gale miegojo”. Koks keistas vaizdas! Jėzaus, atrodo, nepasiekia aplink valtį siaučianti audra, o mokiniai mano, kad paskęs ir žus. „Tau nerūpi?”: šiuo šauksmu jie atsigręžia į Mokytoją. Kaip ir mokiniai, kreipsiuosi į Jėzų dėl sunkios ar slegiančios situacijos, kuri didesnė už mane.
Ketvirtadienis 20 d.
Gyvenimo tyla
Prieš atsakydamas savo draugams, Jėzus kreipiasi į vėtrą ir ežerą: „Nutilk, nusiramink!“ Jėzus jau buvo ištaręs šiuos žodžius, sutramdydamas demonus, kurie išėjo iš apsėstųjų. Jėzus atsikelia, audra nutyla, šurmulys užleidžia vietą tylai. Skleidžiasi Jo galia natūralioms Kūrinijos stichijoms. Tada grįžta „gyvenimo“ tyla! Skonėsiuosi šia su Jėzumi sugrįžusia ramybe.
Penktadienis 21 d.
Nuo Tavęs iki manęs!
Jėzus pasilenkia prie savo draugų: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“, – klausia juos, ištiesia jiems ranką, kuri nori juos išgelbėti. Jėzus ir man užduoda šiuos klausimus: „Kodėl tu toks bailus? Argi tau tebestinga tikėjimo?“ Visur, kas tik man nutinka, yra Dievas,
Apvaizda ir Išganymas. Prašysiu Jėzaus, kad išgyvenčiau savo dieną tikėdamas, kad Jis yra, trokšdamas Juo pasikliauti su pasitikėjimu ir drąsiai.
Šeštadienis 22 d.
Didelis sukrėtimas
Mokinius paveikia didžiulė Mokytojo galia dėl to, kas ką tik įvyko. „Didi baimė“, apimanti visą jų esybę, kyla iš Šventosios Dvasios. Tai verčia juos savęs klausti: tik Dievas savo Žodžiu įsako gamtos jėgoms – blogio ir mirties, o ir gyvybės. Kas iš tikrųjų yra šis Jėzus? Melsiuosi: ateik, Šventoji Dvasia, paimk mano širdį, ateik ir labiau atskleisk man, kas yra Jėzus, ateik ir sustiprink mano tikėjimą!
Sekmadienis 23 d.
„Tu nebijok, nes aš su tavimi“ (Iz 43, 1–5)
Vakare mokiniai su savo Mokytoju įlipo į valtį. Jie manė, kad, ėmus semti bangoms, atėjo paskutinė valanda. Mums pasakojama istorija, kai jie visi norėjo pabėgti nuo gresiančio pavojaus, o Jėzus išgelbėjo, kad nenuskęstų, nepražūtų. Po Prisikėlimo jie suvoks ir su tikėjimu patvirtins, kad Jėzus
yra Viešpats ir Gelbėtojas. O mes? Ar Tas, kuris miega mūsų širdies, mūsų pasaulio, mūsų Bažnyčios gelmėse, kai puola demonai, tikrai yra Viešpats ir Gelbėtojas? Prisiminkime akimirkas, kai Viešpats padėjo mums asmeniškai ir mūsų tikinčiųjų bendruomenei, ir garsiai dėkokime! Jis yra su mumis, kad tą pereitume, tad daugiau pasitikėjimo!
Asmeniniai užrašai, maldos intencijos .............................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................
(Parengta pagal Šv. Ignaco Lojolos dvasingumo bendruomenės leidinį: (www.versdimanche.com)
