Šv. Ignacas Lojola (1491-1556)
Jėzaus Draugijos Įkūrėjas

Ignacas Lojola (Inigo de Loyola) gimė 1491 metais Ispanijoje, Gipuskojoje (Guipuczoa), baskų provincijoje, Aspeitijoje (Azpeitia) Lojolos pilyje. Jis buvo jauniausias iš 13 vaikų. 1507 metais, dar prieš tėvo mirtį (motina buvo mirusi jau anksčiau), berniukas atsidūrė Arevale. Kastilijos karaliaus iždininkas Juan Velasquez de Cuellar Ignaco tėvui pasiūlė vieną iš savo sūnų atsiųsti į jo dvarą, kad gautų kilmingos šeimos nariui deramą auklėjimą ir išsilavinimą. Beltran de Lojola paskyrė savo jaunėlį.

Arevale Ignacas praleido dešimt metų. Čia išmoko ne tik dvaro etiketo, bet ir naudotis ginklais, dalyvavo turnyruose. Velasquez stengėsi, kad jo globotiniai būtų įvairiapusiškai išsilavinę. Už savo dailią rašyseną Ignacas turi būti dėkingas Arevalo mokyklai. Čia jis skaitė pamėgtus riterių romanus. Velasquez šeimoje nebuvo užmirštas ir religinis auklėjimas, tačiau Ignacas prisipažino, jog jis buvo pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus. Jo bendražygiai apie šį laikotarpį rašė, kad Ignacas, nors ir neišsižadėjo tikėjimo, bet negyveno pagal jo reikalavimus ir nesisaugojo nuodėmės. Jį viliojo moterys, jis buvo užsidegęs lošimo aistra, nevengė karštakošiškai griebtis ginklo, o 1515 metais dėl kažkokio nusižengimo kartu su vyresniuoju broliu net buvo patrauktas į teismą.

Arevale Ignacas patyrė ir žemiškosios galybės trapumą bei likimo nepastovumą. Po karaliaus Ferdinando mirties Velasquez pateko į naujojo valdovo nemalonę, turėjo palikti Arevalą ir, palaužtas nedalios, netrukus mirė. Ignacas, dvidešimt šešerių metų riteris, buvo priverstas ieškoti naujo šeimininko. 1517 metais jis stojo Navaros (Navarra) vicekaraliaus Antonio de Manrique tarnybon.

1521 gegužės 20 d., kai prancūzai puolė Pamplonos (Pamplona) tvirtovę, sviedinys jam sužeidė vieną koją, o kitą - sutrupino. Ignacas buvo nugabentas į pilį. Kojos žaizdos negijo, be to, kaulai kreivai suaugo, tad laukė kaulo taisymo operacija, kurią reikėjo daryti be narkozės. Užuot taisęsis, sužeistasis kaskart menko, ir birželio pabaigoje gydytojas patarė pasirengti mirčiai. Tada netikėtai birželio 29 d. - šv. Petro ir Pauliaus šventės dieną - ryte ligonis pasijuto geriau. Po kelių dienų pavojus praslinko. Kai kaulai ėmė suaugti, žemiau kelio vienas liko užslinkęs ant kito, todėl koja buvo trumpesnė. Išsikišęs kaulas atrodė labai bjauriai. Ignacas to negalėjo pakęsti, nes dar buvo apsisprendęs sekti pasauliu, ir galvojo, kad šitai jį padarys negražiu. Paklausė chirurgų, ar būtų galima išsikišusį kaulą nupjauti. Jie atsakė, kad, žinoma, galima, bet skausmai būsią daug didesni už visus iškęstus, nes kaulas jau sveikas ir operacija užtruks ilgesnį laiką. Jis vis tiek apsisprendė kentėti dėl savo užgaidos, nors vyresnysis brolis buvo pasibaisėjęs ir manė, kad pats tokio skausmo neištvertų.

Nupjovus mėsą ir išsikišusį kaulą, buvo imtasi įvairių priemonių, kad koja neliktų tokia trumpa. Ją tepė įvairiais aliejais ir nuolat tempė specialiais instrumentais, taip kankindami ligonį daug dienų.

Pamažu Ignacas pagijo ir jautėsi sveikas, tik negalėjo tvirtai atsistoti ant kojos ir buvo priverstas gulėti lovoje. Labai mėgo skaityti riterių romanus. Pagerėjus savijautai, paprašė duoti keletą tokių romanų laikui praleisti. Bet tuose namuose nebuvo nė vienos knygos, kurias buvo pratęs skaityti, ir todėl jam davė „Kristaus gyvenimą“, kartūzo vienuolio Ludolfo iš Saksonijos keturių tomų veikalą, bei „Knygą apie šventųjų gyvenimus“ - dominikono Giacomo de Vareze kūrinį.

Daug kartų skaitydamas šias knygas, Ignacas pamažu susižavėjo tuo, kas jose parašyta. Žvelgdamas į savo ankstesnį gyvenimą, svarstydavo: "Kas būtų, jei aš padaryčiau tai, ką darė šv. Pranciškus, ar tai, ką darė šv. Domininkas?" Šias mintis keisdavo svajonės tarnauti vienai širdies damai. Jos taip užvaldydavo Ignacą, kad apie tai galvodamas galėdavo praleisti dvi, tris ar keturias valandas. Ši tokių skirtingų minčių kaita tęsėsi ilgą laiką.

Mintys apie pasaulio dalykus jį labai džiugino, bet kai pavargęs jas apleisdavo, jausdavo sausrą ir nepasitenkinimą. Tuo tarpu, kai galvodavo eiti basas į Jeruzalę, valgyti tiktai žolynus, imtis visų apsimarinimų, kuriuos praktikavo šventieji, net apleidęs tas mintis jautėsi patenkintas ir linksmas. Šitaip pamažu pradėjo pažinti jame veikiančias skirtingas dvasias.

Ignacas pradėjo rimčiau galvoti apie savo praeitį. Juo daugiau mąstė, juo labiau įsitikino, jog privalo atsiteisti už kaltes, todėl nusprendė leistis į maldingą kelionę Jeruzalėn.

Prieš atkeliaudamas į Švč. M. Marijos šventovę Monseratą (Montserrat), jis įsitaisė ilgą šiurkščios drobės tuniką. 1522 metais kovo 21-ąją atvykęs garsiojon šventovėn, susirado nuodėmklausį ir visa pasirašęs atliko viso gyvenimo išpažintį, kuri užtruko tris dienas. Kovo 24-ąją - Dievo Motinos Apreiškimo šventės išvakarėse - elgetai atidavęs prašmatnius apdarus, apsivilko šiurkščios drobės drabužiu ir praleido visą naktį prie Mergelės Marijos altoriaus.

Ankstų rytą palikęs vienuolyną, iškeliavo į Barseloną, iš kur ketino vykti Jeruzalėn. Pakeliui stabtelėjo Manrezoje, kur ketino pabūti kelias dienas. Tos kelios dienos virto mėnesiais, mat kaip tik Manrezoje Ignacas praėjo dvasinio gyvenimo mokyklą. Susirado urvą, kur po 7 valandas praleisdavo besimelsdamas, o kitu metu Šv. Liucijos ligoninėje slaugė sergančius. Duonos pasielgetaudavo, o miegodavo ten, kur jam pasiūlydavo. Manrezoje jis susipažino su kitomis dvasinio gyvenimo knygomis, viena iš jų buvo „Kristaus sekimas“. Kai koks nors skirsnelis jam ypač patikdavęs, kaipmat užsirašydavo į nešiojamą su savim užrašų knygelę, tą pačią, kurią jis naudojo pasižymėti per maldą gautiems apšvietimams. Iš šių užrašų vėliau atsirado "Dvasinių pratybų" knyga.

Iki šio meto Ignaco dvasinė nuotaika beveik nesikeitė. Buvo apimtas vienodo didžiulio džiaugsmo. Tačiau Manrezoje Ignaco siela išgyveno ir didžiulius svyravimus. Kartą, skrupulų prislėgtas, ėmė karštai melstis ir net balsu šauktis Dievo, sakydamas: „Padėk man, Viešpatie, nes nerandu jokios pagalbos nei pas žmones, nei kituose kūriniuose. Jei tik galėčiau ją rasti, joks vargas man nebūtų per sunkus. Viešpatie, tu parodyk, kur ją galiu surasti. Net jeigu reikėtų sekti šuniukui iš paskos, kad man pagelbėtų, - aš tai padarysiu.“ Taip begalvojant jam daug kartų ateidavo pagundos nusižudyti. Tačiau žinodamas, kad nusižudyti būtų nuodėmė, vėl šaukdavo: „Viešpatie, nedarysiu nieko, kas tave įžeistų!“ Kartą Ignacas prisiminė istoriją vieno šventojo, kuris, norėdamas išprašyti iš Dievo labai trokštamo dalyko, išbuvo nevalgęs daugelį dienų, kol jį gavo. Ignacas nutarė daryti tą patį. Ištvėrė savaitę, nieko neimdamas į burną. Sekmadienį turėjo eiti išpažinties. Buvo įpratęs savo nuodėmklausiui smulkiai papasakoti visa, ką darydavo. Nuodėmklausys jam liepė nutraukti pasninką. Nors dar jautėsi pakankamai stiprus, pakluso ir dvi dienas jautėsi laisvas nuo skrupulų. Bet trečią dieną melsdamasis vėl pradėjo prisiminti nuodėmes. Vėl kilo noras nusižudyti. Ir Viešpats panorėjo, kad čia jis pabustų tartum iš miego. Dievo duotų pamokymų dėka jis jau pažino dvasių skirtingumą ir todėl ėmė stebėti, kokiu būdu ta dvasia pas jį atėjo. Taigi kuo aiškiausiai apsisprendė nebeišpažinti jokio praeities dalyko ir nuo tos dienos tapo laisvas nuo skrupulų.

Apie metus išbuvęs Manrezoje, leidosi į Barseloną, o paskui ramiai traukė į Italiją ir Jeruzalę. 1523 vasario mėn. išplaukęs iš Barselonos, po penkių dienų pasiekė Gajetą (Gaeta). Iš ten pasuko Romon, kur susitiko su šv. Tėvu Adrianu VI ir paprašė leidimo maldingon kelionėn.

Laive, kuriuo Ignacas plaukė į Jeruzalę, buvo daromi kai kurie bjaurūs dalykai ir viešos nešvankybės, kurias jis griežtai smerkė. Kartu plaukę ispanai perspėjo, kad to nedarytų, nes įgula tarėsi palikti jį kokioje nors saloje. Bet Viešpats norėjo, kad jie greitai atplauktų į Kiprą. Iš ten kitu laivu su maldininkais išvyko į Jeruzalę. Išplaukę iš Kipro, pasiekė Jafą. Kaip įprasta, į Jeruzalę keliavo ant asiliukų. Ignacas, kaip maldininkas, pirmąsyk pamatė Jeruzalę 1523 m. rugsėjo 4 d. Aplankė šio miesto šventąsias vietas, Betliejų, dažnai meldėsi prie Šventojo Kapo, Alyvų kalne ir Dangun Žengimo vietoje. Ignacas panūdo likti Šventojoje Žemėje, bet pranciškonų Vyresnysis, anuomet sergėjęs šventąsias vietas, griežtai uždraudė.

Iš Šventosios Žemės nuplaukę į Kiprą, maldininkai išsiskirstė į skirtingus laivus. Uoste stovėjo keli laivai, plaukiantys į Veneciją: vienas turkų, kitas visiškai mažas ir trečias - labai prabangus ir stiprus vieno turtingo venecijiečio laivas. Kai kurie maldininkai prašė šito laivo šeimininką priimti Ignacą. Turtuolis atkirto: „Jei jis šventas, tegu vyksta pėsčiomis per jūrą kaip šv. Jokūbas ar panašiai.“ Mažojo laivo šeimininką tie patys prašytojai labai lengvai prikalbino priimti dar vieną keleivį. Vieną rytą, pučiant palankiam vėjui, išplaukė visi laivai. Pavakare juos užklupo audra, ir jie vieni nuo kitų atsiskyrė. Didysis laivas sudužo netoli Kipro salų, laimei, žmonės išsigelbėjo. Turkų laivas per audrą nuskendo kartu su visais keleiviais. Mažasis laivas per vargus pasiekė krantą.

Ignacas grįžo į Veneciją ir iš naujo apmąstė savo gyvenimą. Jis troško tiktai vieno - padėti sieloms, todėl nutarė mokytis. Iš Venecijos iškeliavo į Genują. Kai vieną dieną meldėsi savo įpročiu Ferraros katedroje, kažkoks vargšas paprašė jį išmaldos. Ignacas davė jam marketą. Po to atėjo kitas. Ir tam davė pinigėlį. Trečiam davė smulkesnį pinigėlį, nes tokį beturėjo. Vargšai, manydami, kad jis dalina išmaldą, nesiliovė ėję. Taip ištirpo viskas, ką nešėsi su savimi. Pagaliau išmaldos prašyti atėjo visas vargšų būrys. Ignacas tarė: „Atleiskite, broliai, daugiau nebeturiu.“ Grįžęs 1524 m. kovo mėn. į Barseloną, kartu su mažais berniūkščiais sėdo mokyklos suolan ir ėmė mokytis lotynų kalbos. Kai Ignacas svarstė, ar jam studijuoti ir kiek, vis mąstė apie tai, ar po studijų stos į vienuolyną, ar šiaip keliaus per pasaulį. Kai jam kildavo mintis stoti į vienuolyną, tuoj apimdavo noras stoti į kokį nors pašlijusį ir mažai reformuotą, kad jame galėtų daugiau kentėti. Dievas Ignacui teikė didelį pasitikėjimą Juo, kad lengvai iškęstų visus priešiškumus ir įžeidimus.

1526 m. vasarą jis iškeliavo į atnaujintą Alkalos de Henarų universitetą. Ten subūrė studentus ir vyresnius žmones, pasakodamas jiems apie maldą, aiškindamas Dievo Apvaizdos reikšmę. Tačiau pamokslininką įskundė inkvizicijai, mat kai kam nepatiko, kad mokslų nebaigęs žmogus kitiems kalba apie Dievą. 1527 m. gegužės mėn. jis buvo suimtas, bet po 42 dienų iš kalėjimo paleistas. Nors Ignaco kalbose doktrinos pažeidimų nerasta, bet jam įsakė liautis viešai pamokslauti ir apaštalauti Alkaloje (Alcalį). Ignacas iškeliavo į Salamanką (Salamanca) mokytis universitete. Praslinkus dviem savaitėms, universiteto dominikonai, įtarę jį klaidatikyste, uždarė į kalėjimą. Ignaco kaltintojai privertė jį paaiškinti, kaip jis suprantąs Švč. Trejybę ir Eucharistiją. Galop tardytojai įsitikino, kad jo moksle nesama jokių klaidų, ir po 22 dienų paleido jį iš belangės. Ignacui leido mokyti vaikus, tik liepė vengti sudėtingų teologinių klausimų. Pajutęs, kad Salamankoje yra nepageidaujamas, jis nusprendė keliauti į Paryžių, kurį pasiekė 1528 m. vasario 2 d.

Septynerius metus Prancūzijos sostinėje Ignacas mokėsi lotynų kalbos Montegiu (Montaigu) kolegijoje (1528-1529), paskui filosofijos - Šv. Barboros (Sainte-Barbe) kolegijoje (1529-1533) ir teologijos pas dominikonus (1528-1529). Kad galėtų išgyventi, kasmet po du mėnesius vasaromis vaikštinėdamas prašydavo turtingesniųjų Flandrijos pirklių pašalpos. 1531 m. net buvo atkeliavęs į Londoną, kad rastų lėšų studijoms.

1529 m. spalį, pradėjęs studijuoti Šv. Barboros kolegijoje, Ignacas gyveno viename kambaryje su Petru Faberiu (Faber) ir Pranciškumi Ksaveru (Xavier). Tuomet jis draugams išsipasakojo, kaip ketinąs savo gyvenimą pašvęsti sielų gelbėjimui. Faberis, skatinamas tokių pat troškimų, tapo pirmuoju jo bendražygiu. Ksaveras svajojo siekti pasaulinės šlovės, tačiau Ignacas vėliau laimėjo jį Dievo tarnybai.

Kaip rašoma Ignaco „Autobiografijoje“, besimokant jiems Paryžiuje prasidėjo maras. Ignacas panorėjo įeiti į kambarį, kur daug kas mirė, kaip jis manė, nuo maro. Suradęs sergantį, Ignacas paguodė jį ir ranka palietė žaizdą. Šiek tiek padrąsinęs, išėjo. Ranką pradėjo skaudėti, ir jis manė, kad bus užsikrėtęs maru. Šis įspūdis buvo toks stiprus, kad negalėjo jo įveikti. Tada ryžtingai įsikišo ranką į burną, daug kartų pasukiojo ir tarė: „Jei mano ranka užsikrėtusi maru, tai užsikrės ir burna.“ Kai šitai padarė, pranyko baimė ir rankos skausmas. Bet į kolegijos bendrabutį jo niekas neįsileido kelias dienas, ir jam teko prabūti lauke.

Tarp universitete besimokančių buvo ir daugiau tokių, kurie troško pašvęsti savo gyvenimą kunigystei ir sielų labui. Iš tokių bendraminčių Ignacas į savo būrį išsirinko Jokūbą Lainezą (Laynes), Alfonsą Salmeroną (Salmerón), Nikolą Bobadilą (Bobadilla) ir Simoną Rodrigesą (Rodriguez). 1534 m. rugpjūčio pabaigoje septyni bičiuliai nusprendė duoti skaistybės, neturto įžadus ir žygiuot Jeruzalėn atversti netikinčiųjų. Jei keliauti į Šventąją Žemę būtų neįmanoma, tuomet Romoje būtų prašę popiežiaus globos. Įžadų diena jie pasirinko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventę - rugpjūčio 15 d. Įžadus davė Monmartro (Montmartre) Šv. Deniso (St. Denis) koplyčioje įžadus. Tuo metu jie dar neketino steigti naujo ordino, tik svajojo gyventi neturte ir pasišvęsti Dievo bei artimo tarnybai.

1535 metų pradžioje Ignaco sveikata sušlubavo ir jis nebegalėjo tęsti teologijos studijų. Gydytojų paragintas, nusprendė vykti į gimtinę, kur tėviškės oras, -kaip manė gydytojai, - vėl padėtų jam atsistoti ant kojų. Prieš išvykdamas iš Prancūzijos sostinės, Ignacas paskyrė Faberį būrelio vyresniuoju ir visiems priminė, kad susirinktų 1537 pavasarį Venecijoje.

Gimtojoje Aspeitijoje Ignacas apsistojo ne tėvų pilyje (nors brolis labai to prašė), bet įsikūrė skurdžiame Magdalenos ligoninės pastate, maisto susielgetaudavo. Čia jis elgėsi kaip Alkaloje: surinkęs vaikus ir suaugusius, pasakodavo jiems apie Dievą. Liepos mėnesį pasijutęs gerėliau, atsisveikinęs su artimaisiais ir draugais, išsirengė Venecijon.

Veneciją Ignacas pasiekė 1535 metų gruodį. Ilgiau nei dvejus metus laukdamas bičiulių, studijavo teologiją, vedė „Dvasines pratybas“, padėjo ligoniams. Faberis Paryžiuje surado dar tris bendraminčius: Klodą le Žei (Claude le Jay), Pašezą Brojetą (Paschase Broėt) ir Joną Kodurą (Jean Codure). Prasidėjus karui tarp Prancūzijos ir Ispanijos, Paryžiuje atsirado nepalankumo ženklų ispanams, todėl šis būrelis išvyko į Veneciją dviem mėnesiais anksčiau. Belaukdami laivo, kuris galėtų nugabenti į Šventąją Žemę, bičiuliai slaugė ligonius. Venecijoje šie vyrai buvo vadinami ignatiečiais, už jų gerumą ir paslaugumą visi juos minėjo tik geru žodžiu. Kovo mėnesį Ignacas savo bendražygius išsiuntė į Romą, kad gautų leidimą kelionei į Šventąją Žemę ir kad negavusieji šventimų būtų pašventinti kunigais. Popiežius Paulius III buvo maloniai nustebintas šio vyrų išsilavinimu, tad davė jiems leidimą kelionei ir šventimams. 1537 m. birželio 24 d. Ignacas su keturiais bičiuliais gavo šventimus, tačiau pirmąsias Mišias jie nutarė kiek atidėti.

Vasarą paaiškėjo, kad dėl Turkijos kaltės kažin ar jie galės pasiekti Šventąją Žemę, todėl teko keisti planus. Pasidaliję po du tris, jie pasklido po šiaurės Italijos miestus apaštalauti ir pasirengti pirmosioms Mišioms. Liepos 25 d. Ignacas su Lainezu išsirengė į Vičensą (Vicenza), kur susirado sau prieglaudą apleistame užmiesčio vienuolyne. Dievas čia, kaip ir Manrezoje, jam suteikė vidinės paguodos ir vizijų. Po 40 susitelkimo dienų Ignacas metams atidėjo savo pirmąsias Mišias. Jis niekada neatskleisdavo savo paslapčių, bet, galimas dalykas, vis dar tikėjosi aplankyti Jeruzalę ir ten aukoti Mišias. Rugsėjį jis pakvietė bičiulius į Vičensą apsvarstyti ateities planų: Ignacas nutarė pasiūlyti savo pagalbą ir tarnystę popiežiui Romoje, o kiti, pasklidę po įvairius miestus, ketino apaštalauti, sakydami pamokslus. Dar buvo nutarta: jei kas paklaustų, kas jie tokie, tebūna atsakyta - Jėzaus bičiuliai. Pavadinimą išvertus į lotynų kalbą, jis įgavo kiek kitokią prasmę - Jėzaus Draugija (Societas Jesu).

Kartu su Faberiu ir Lainezu Ignacas 1537 m. lapkritį iškeliavo į Romą. Visai netoli miesto, pakelėj, jie aptiko nedidelę La Stortos (La Storta) koplyčią. Čia Ignacas regėjo Dievą, kuris tarė: „Romoje tau būsiu palankus.“

Popiežius Paulius III, priėmęs maldininkus audiencijoje, pripažino jų sugebėjimus ir paskyrė Faberį su Lainezu dėstyti Šv. Raštą ir teologiją Romos Sapienca (Sapienza) kolegijoje, o Ignacą pasiliko ypatingam pamokslų ir sielovados darbui.

Romoje Ignacas išdrįso pirmą kartą aukoti šv. Mišias. Tai įvyko 1538 m. Kalėdų rytą Švč. Marijos Madžiore (Maggiore) bažnyčios Prakartėlės koplyčioje.

1539 m. Ignacas sukvietė visus bičiulius į Romą apsvarstyti, ar jie kurs ordiną. Kelias savaites maldoje ir diskusijoje sprendę šį klausimą, ryžosi to imtis. Jie save laikė sielų gelbėtojais, gyvenančiais bendruomenėje ir klausančiais savo vyresniojo, kuris paklusnus šv. Tėvui. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjais, pasirengusiais vykti visur, kur pasiųs šv. Tėvas. 1539 m. birželio 24 d. Ignacas surašė įstatų santrauką ir įteikė šv. Tėvui patvirtinti. Rugsėjį šv. Tėvas atsiuntė žodinį sutikimą, kurį patvirtino 1540 m. rugsėjo 27 d. išleista bule „Kovojančios Bažnyčios valdymas“ (Regimini militantis ecclesiae). 1541 m. gavėnios metu ordino nariai vienbalsiai išrinko Ignacą Vyresniuoju, nors pats Ignacas nenoromis ir tik po ilgų svarstymų bei maldos dienų priėmė šį pasiūlymą. Penkiolika metų Ignacas toliau vadovavo naujajai Draugijai, rūpindamasis jos augimu ir formacija, parašė Draugijos Konstitucijas. Jėzuitai sparčiai plito Europoje: Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir už jos ribų

Ignacas sakydavo Romos bažnyčiose pamokslus, mokė vaikus, vadovavo kandidatų dvasinėms lavyboms. Jis be atvangos susirašinėjo su daugybe žmonių ne vien Draugijos reikalais, bet ir vadovaudamas jų dvasiniam gyvenimui. Ignacas įsteigė Šv. Mortos namus buvusioms prostitutėms ir mergaičių prieglaudą, kad apsaugotų jas nuo seksualinio išnaudojimo; taip pat rūpinosi našlaičiais, pastatė namus maurams ir žydams, panorusiems tapti krikščionimis. 1551 m. jis įsteigė Romos kolegiją - viso pasaulio jėzuitų kolegijų pavyzdį. Norėdamas užbėgti už akių Vokietijoje plintančiai reformacijai, 1552 m. Romoje įkūrė kolegiją vokiečių seminaristams. Be to, popiežius jėzuitus įpareigojo rengti įvairius disputus su Liuterio šalininkais Vokietijoje, o vėliau juos paskyrė atstovauti Bažnyčiai Tridento Susirinkime.

Ignacą dar nuo studijų laikų Paryžiuje kamavo vidurių skausmai, ypač paaštrėję paskutiniu jo gyvenimo dešimtmečiuį. Sveikata dar labiau pašlijo berašant Draugijos Konstitucijas (baigė 1550 m.). 1554 m. birželį ir liepą išgulėjo lovoje. Kitą žiemą kiek pasitaisė, bet 1556 m. balandžio mėn. vėl sumenko. Vasarą gydytojai jam patarė važiuoti į Aventino (Aventine) vilą; sveikatai nė kiek nepagerėjus liepos 24 d. grįžo į Romą.

Liepos 30 d., ketvirtadienį, Ignacas pasišaukė savo sekretorių Polanką (Polanco) ir paprašė tos dienos popietę paprašyti šv. Tėvo palaiminimo ir pareikšti Draugijai savo valią: užtikrinti popiežių, jog Dievo malone iškeliaująs į dangų ir kad ten dar karščiau melsis už Kristaus Vietininką. Polankas, gydytojo įtikintas, vis tebegalvojo, jog ligonis sveiksta, ir neskubėjo vykti į Vatikaną. Po vidurnakčio Ignacas pasijuto blogai. Brolis slaugytojas bėgo pakviesti kitų kunigų, o Polankas – pas popiežių, jo palaiminimo. Tačiau šiedviem dar nespėjus sugrįžti, Ignacas, kadaise buvęs karys, nūnai tapęs Kristaus meilės dalintoju, atidavė sielą Dievui. Penktadienio vakare, rugpjūčio 1-ąją, Ignaco palaikai palaidoti Pakelės Mergelės Marijos (Madonna della Strada) bažnyčioje, o 1587 m. jo kūnas buvo perkeltas į Jėzaus vardo (Il Gesù) bažnyčią.

1609 m. liepos 27 d. Ignacas Lojola paskelbtas palaimintuoju, o 1622 m. kovo 12 d. šv. Tėvo Grigalius XV jį kanonizavo kartu su šv. Pranciškumi Ksaveru. Jėzuitai savo įkūrėjo šventę mini liepos 31 d.

Parengta pagal:
Šv. Ignacas Lojola, Autobiografija. Vilnius 1996.
Josefas N. Tylenda, Jėzuitai šventieji ir kankiniai. Vilnius Roma Čikaga 1995